Neįgalumo lygiai Lietuvoje: išsamus vadovas

Neįgalumas – tai ilgalaikis sveikatos sutrikimas, kuris riboja asmens galimybes pilnavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, neįgalumas vertinamas ir skirstomas į lygius, nuo kurių priklauso teikiamos socialinės garantijos, parama ir paslaugos. Šis straipsnis skirtas išsamiai apžvelgti neįgalumo lygius Lietuvoje, jų nustatymo tvarką, teises ir pareigas, su kuriomis susiduria neįgalieji ir jų artimieji.

Neįgalumo lygių sistema

Lietuvoje galioja kelių lygių neįgalumo vertinimo sistema, atsižvelgiant į asmens amžių ir sveikatos būklę. Skirtingi teisės aktai reglamentuoja neįgalumo nustatymą vaikams, darbingo amžiaus asmenims ir pensinio amžiaus asmenims.

Neįgalumo lygiai vaikams

Vaikams iki 18 metų nustatomi šie neįgalumo lygiai:

• Sunkus neįgalumo lygis. Nustatomas, kai vaiko sveikatos būklė yra labai sunki ir jam reikalinga nuolatinė kitų asmenų priežiūra, slauga ar pagalba.
• Vidutinis neįgalumo lygis. Nustatomas, kai vaiko sveikatos būklė yra sunki, bet jis gali savarankiškai atlikti kai kuriuos veiksmus, tačiau jam reikalinga nuolatinė pagalba ir priežiūra.
• Lengvas neįgalumo lygis. Nustatomas, kai vaiko sveikatos būklė yra lengvai ar vidutiniškai sutrikusi, jam reikalinga tam tikra pagalba, bet jis gali gana savarankiškai gyventi ir mokytis.

Neįgalumo lygis vaikams vertinamas atsižvelgiant į jo savarankiškumą, gebėjimą mokytis, bendrauti, judėti ir atlikti kasdienius veiksmus. Vertinimą atlieka Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba (NDNT) prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Neįgalumo lygiai darbingo amžiaus asmenims

Darbingo amžiaus asmenims (nuo 18 metų iki pensinio amžiaus) nustatomas ne neįgalumo, o darbingumo lygis procentais. Šis procentas atspindi asmens darbingumo netekimą dėl sveikatos sutrikimų.

• 0-25% darbingumo lygis. Tai reiškia, kad asmuo neteko iki 25% darbingumo. Asmuo laikomas nedarbingas.
• 30-55% darbingumo lygis. Asmuo neteko nuo 30% iki 55% darbingumo. Asmuo laikomas iš dalies darbingas.
• 60-100% darbingumo lygis. Asmuo neteko nuo 60% iki 100% darbingumo. Asmuo laikomas darbingas.

Darbingumo lygį, kaip ir vaikų neįgalumo lygį, nustato NDNT. Vertinant atsižvelgiama į asmens sveikatos būklę, profesinę kvalifikaciją, galimybes persikvalifikuoti ir dirbti. Sprendimas dėl darbingumo lygio priimamas remiantis medicininiais dokumentais, socialinio darbuotojo išvadomis ir kitais reikalingais duomenimis.

Neįgalumo lygiai pensinio amžiaus asmenims

Pensinio amžiaus asmenims nustatomi specialiųjų poreikių lygiai. Jie skirstomi į:

• Didelių specialiųjų poreikių lygis. Asmuo visiškai priklausomas nuo kitų asmenų pagalbos.
• Vidutinių specialiųjų poreikių lygis. Asmuo gali savarankiškai gyventi, jam nereikia nuolatinės slaugos, bet būtinos specialiosios pagalbos priemonės.

<p>Specialiuosius poreikius, kaip ir kitus, vertina ir nustato Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba. Sprendimas priimamas remiantis medicininiais dokumentais ir kitais reikalingais duomenimis.

Neįgalumo nustatymo procesas

Neįgalumo (ar darbingumo, specialiųjų poreikių) nustatymo procesas prasideda nuo kreipimosi į šeimos gydytoją. Gydytojas, įvertinęs asmens sveikatos būklę, išduoda siuntimą į NDNT. Kartu su siuntimu reikia pateikti šiuos dokumentus:

• Asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą.
• Prašymą nustatyti neįgalumo lygį (darbingumo lygį, specialiuosius poreikius).
• Medicinos dokumentų išrašus (išrašą iš medicininių dokumentų (forma 027/a), kitus medicininius dokumentus, patvirtinančius ligos sunkumą ir diagnozę).
• Kitus dokumentus, priklausomai nuo individualios situacijos (pvz., pažymas apie mokymąsi, profesinę reabilitaciją).

Gavusi visus reikiamus dokumentus, NDNT per nustatytą terminą (paprastai per 30 darbo dienų) priima sprendimą dėl neįgalumo lygio, darbingumo lygio ar specialiųjų poreikių nustatymo. Asmuo apie priimtą sprendimą informuojamas raštu.

Teisės ir pareigos

Neįgalumo lygio nustatymas suteikia teisę į įvairias socialines garantijas, paramą ir paslaugas. Tai apima:

• Pinigines išmokas: netekto darbingumo pensijas, šalpos pensijas, tikslines kompensacijas (pvz., transporto išlaidų, slaugos).
• Socialines paslaugas: pagalbą namuose, dienos socialinę globą, apgyvendinimą socialinės globos įstaigose, asmeninio asistento paslaugas.
• Lengvatas: mokesčių lengvatas, lengvatas įsigyjant vaistus ir medicinos pagalbos priemones, lengvatas viešajame transporte.
• Profesinę reabilitaciją: galimybę įgyti naują profesiją ar persikvalifikuoti.
• Švietimo paslaugas: pritaikytas mokymo programas, specialiųjų pedagogų pagalbą.

Svarbu pabrėžti, kad konkrečios socialinės garantijos ir paslaugos priklauso nuo nustatyto neįgalumo lygio, darbingumo lygio ar specialiųjų poreikių. Pavyzdžiui, asmenys, kuriems nustatytas sunkus neįgalumo lygis, turi teisę į didesnę paramą nei tie, kuriems nustatytas lengvas neįgalumo lygis.

Neįgalieji taip pat turi tam tikras pareigas, pavyzdžiui, laikytis gydytojo nurodymų, dalyvauti profesinės reabilitacijos programose (jei tai numatyta), informuoti NDNT apie pasikeitusią sveikatos būklę ar kitas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos neįgalumo lygiui.

Dažniausios klaidingos nuomonės apie neįgalumą

Visuomenėje vis dar gajūs įvairūs mitai ir klaidingos nuomonės apie neįgalumą. Štai keletas iš jų:

• Neįgalumas yra tik fizinis. Neįgalumas gali būti įvairių formų – fizinis, protinis, psichikos, jutiminis.
• Visi neįgalieji yra vienodi. Kiekvieno neįgaliojo patirtis, poreikiai ir galimybės yra individualūs.
• Neįgalieji negali dirbti. Daugelis neįgaliųjų gali ir nori dirbti, jei jiems sudaromos tinkamos sąlygos.
• Neįgalieji yra našta visuomenei. Neįgalieji, kaip ir visi kiti visuomenės nariai, gali prisidėti prie visuomenės gerovės.
• Neįgalumas yra liga. Neįgalumas nėra liga, kurią reikia išgydyti, tai asmens ypatybė, į kurią reikia atsižvelgti.

Svarbu griauti šiuos stereotipus ir skatinti įtraukų požiūrį į neįgaliuosius. Tai reiškia, kad reikia užtikrinti lygias galimybes visiems visuomenės nariams, nepriklausomai nuo jų sveikatos būklės ar kitų ypatybių.

Papildoma informacija

Nors Lietuvoje veikia neįgalumo nustatymo ir socialinės paramos sistema, vis dar yra sričių, kuriose reikalingi patobulinimai. Tai apima didesnį dėmesį individualiems poreikiams, paslaugų prieinamumo didinimą, ypač regionuose, visuomenės švietimą apie neįgalumą ir įtraukties skatinimą visose gyvenimo srityse.

Neįgalumo lygio nustatymas – svarbus žingsnis siekiant užtikrinti neįgaliųjų teises ir gerovę. Svarbu žinoti savo teises, kreiptis reikiamos pagalbos ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime.