Saijanų legenda: Kodėl „Drakonų kova“ tapo amžinu kultūriniu fenomenu

Jei užaugote Lietuvoje dešimtajame dešimtmetyje arba tūkstantmečio pradžioje, yra didelė tikimybė, kad jūsų dienotvarkė po pamokų buvo griežtai suplanuota. Ne namų darbams ir ne būreliams. Tikslas buvo vienas – spėti grįžti namo iki 15 valandos (arba vėliau, priklausomai nuo tinklelio), įsijungti televizorių ir išgirsti tą elektrifikuojančią įžangą. „Drakonų kova“ (angl. Dragon Ball) nebuvo tiesiog dar vienas animacinis filmukas. Tai buvo religija, kiemo valiuta ir moralinis kompasas visai kartai.

Šiandien, praėjus dešimtmečiams nuo pirmojo pasirodymo ekranuose, Son Goko ir jo bendražygių nuotykiai vis dar aktualūs. Tačiau kas slypi už šio fenomeno? Kodėl paprasta istorija apie berniuką su uodega, kuris ieško stebuklingų rutulių, evoliucionavo į milijardinę imperiją, keičiančią žmonių gyvenimus? Šiame straipsnyje nersime giliai į Akiros Toriyamos sukurtą pasaulį, išanalizuosime jo įtaką Lietuvos popkultūrai ir atsakysime į klausimą, kodėl Saijanų riksmai vis dar aidi mūsų atmintyje.

Nuo „Kelionės į Vakarus“ iki kosminių operų

Norint suprasti „Drakonų kovos“ didybę, reikia grįžti į pradžių pradžią. Akira Toriyama, mangos (japonų komiksų) kūrėjas, iš pradžių neplanavo sukurti ilgiausiai trunkančios kovinės sagos istorijoje. Jo pirminė idėja buvo laisva klasikinio kinų romano „Kelionė į Vakarus“ interpretacija. Son Gokas (Sun Wukong) buvo beždžionių karalius, Bulma atstojo vienuolį, o drakono rutuliai buvo tiesiog motyvacija keliauti.

Pirmoji serijos dalis, dažnai vadinama tiesiog „Dragon Ball“, buvo orientuota į nuotykius, humorą ir kovos menus. Tačiau lūžio taškas įvyko tada, kai Toriyama nusprendė pakelti statymus. Jis pristatė „Z“ erą (Lietuvoje dažniausiai būtent šioji dalis ir vadinama „Drakonų kova“). Staiga Gokas tapo nebe šiaip stipriu vaiku, o ateiviu iš karingos Saijanų rasės. Humoras užleido vietą dramai, o turnyrus pakeitė kova dėl planetų ir visatos išlikimo.

Šis perėjimas buvo rizikingas, bet genialus. Jis leido istorijai augti kartu su skaitytojais ir žiūrovais. Vaikai, kurie juokėsi iš Goko naivumo pirmojoje dalyje, paauglystėje jau kartu su juo išgyveno netektis, pyktį ir atsakomybės naštą „Z“ sagoje. Būtent šis emocinis augimas pavertė serialą nemirtingu.

Keturi stulpai, ant kurių laikosi „Drakonų kova“

Kodėl šis serialas taip įtraukia? Galima išskirti keturias pagrindines sagas, kurios suformavo šiuolaikinį shonen (berniukams skirtos mangos/anime) žanrą. Kiekviena jų atnešė kažką naujo į pasakojimo struktūrą.

1. Saijanų saga: Kilmės atskleidimas

Tai buvo šokas. Sužinoti, kad herojus, kurį mylėjome, iš tikrųjų yra pasiųstas sunaikinti Žemę, buvo dramatiškas posūkis. Čia susipažinome su Vedžitu (Vegeta) – personažu, kuris taps vienu geriausiai parašytų antiherojų animacijos istorijoje. Saijanų saga išmokė mus, kad kilmė neapibrėžia likimo. Gokas atmetė savo prigimtį žudyti ir pasirinko ginti tuos, kuriuos myli. Tai buvo pirmoji pamoka apie pasirinkimo laisvę.

2. Fryzos (Frieza) saga: Legenda apie Super Saijaną

Daugeliui fanų tai – serialo viršūnė. Kelionė į Nameko planetą, katės ir pelės žaidimas su tironu Fryza ir galiausiai – legendinė transformacija. Kai Krilinas buvo nužudytas, o Gokas iš pykčio ir skausmo pirmą kartą virto Super Saijanu, tai tapo vienu įsimintiniausių momentų televizijos istorijoje. Auksiniai plaukai ir žaliai švytinčios akys tapo jėgos simboliu. Ši saga nagrinėjo tironijos, genocido ir vilties temas.

3. Androidų ir Celo (Cell) saga: Estafetės perdavimas

Toriyama čia bandė padaryti tai, ką retai daro kiti autoriai – pakeisti pagrindinį herojų. Ši saga buvo skirta Son Gohanui. Tai pasakojimas apie pacifizmą ir būtinybę kovoti, kai kitos išeities nėra. Gohano transformacija į „Super Saiyan 2“ parodė, kad tikroji jėga kyla ne iš noro laimėti, o iš noro apsaugoti. Be to, Trankso (Trunks) atvykimas iš ateities įnešė mokslinės fantastikos ir laiko kelionių elementų, kurie praplėtė visatos ribas.

4. Bū (Buu) saga: Chaosas ir magija

Paskutinėje „Z“ dalyje serialas grįžo prie savo šaknų – humoro ir absurdo, tačiau išlaikė milžinišką grėsmę. Nors ši saga dažnai kritikuojama dėl chaotiško siužeto, ji padovanojo mums sintezę (Fusion) ir „Super Saiyan 3“ formą. Svarbiausia, ji užbaigė Vedžito charakterio arką – jis pagaliau pripažino, kad Gokas yra geresnis, ir paaukojo save dėl kitų. Tai buvo tobula atpirkimo pabaiga.

Psichologinis portretas: Kodėl mes tapatinamės su raumenų kalnais?

Iš pirmo žvilgsnio „Drakonų kova“ gali pasirodyti kaip beprasmis snukių daužymas, lydimas rėkimo ir sprogimų. Tačiau atidžiau pažvelgus, tai gili psichologinė drama. Veikėjai čia kovoja ne tik su išoriniais priešais, bet ir su savo vidiniais demonais.

• Son Gokas: Jis atstovauja tyrumą ir nuolatinį siekį tobulėti. Jis nesikauna tam, kad žemintų kitus; jis kaunasi, kad patikrintų savo ribas. Tai įkvėpimas kiekvienam, siekiančiam meistriškumo savo srityje.
• Vedžitas (Vegeta): Tai turbūt žmogiškiausias personažas, nors jis ir ateivis. Jo istorija – tai kova su savo ego, pavydas, nepilnavertiškumo kompleksas ir galiausiai – susitaikymas su savimi. Kiekvienas iš mūsų tam tikru gyvenimo etapu jautėsi kaip Vedžitas – antras geriausias, nepaisant visų pastangų.
• Pikolas (Piccolo): Tai istorija apie tai, kaip meilė ir rūpestis gali pakeisti net šalčiausią širdį. Jo ryšys su Gohanu parodo, kad šeima yra ne kraujas, o ryšys.

Šios temos yra universalios. Jos peržengia kultūrinius barjerus, todėl vaikas Lietuvoje, Japonijoje ar Brazilijoje jaučia tą patį ryšį su veikėjais.

Lietuviškasis kontekstas: LNK, balsai ir kiemo kovos

Negalima kalbėti apie „Drakonų kovą“ nepaminint jos specifikos Lietuvoje. Serialo transliacija per LNK televiziją suformavo unikalų reiškinį. Skirtingai nei Vakarų šalyse, kur dubliavimas dažnai pakeisdavo originalią muziką ar dialogus, Lietuvoje mes girdėjome (dažniausiai) originalų garso takelį su lietuvišku įgarsinimu viršuje.

Tas specifinis, vienbalsis vertimas tapo kultiniu. Fraza „Kamehameha“ tapo bendriniu žodžiu. Mokyklose per pertraukas vaikai bandydavo „kaupti energiją“, rėkdami iki paraudonavimo, tikėdamiesi, kad bent maža kibirkštis pasirodys tarp delnų. Sąsiuvinių paraštės buvo primargintos dygliuotų plaukų piešiniais.

„Drakonų kova“ Lietuvoje taip pat atliko svarbų socialinį vaidmenį. Tuo metu internetas dar nebuvo visur prieinamas, tad serijos aptarimas kitą rytą mokykloje buvo pagrindinė socializacijos forma. Jei praleidai seriją, buvai iškritęs iš konteksto. Tai suvienijo vaikus iš skirtingų socialinių sluoksnių – nesvarbu, kokius batus avėjai, svarbu, ką manai apie Vakarykštę Goko kovą su Fryza.

Akira Toriyama: Meistras, kuris pakeitė pasaulį

2024 metais pasaulį sukrėtė žinia apie Akiros Toriyamos mirtį. Tai sukėlė visuotinį gedulą, kuris parodė tikrąjį šio kūrėjo mastą. Toriyama nebuvo tik menininkas; jis buvo architektas, sukūręs vizualinę kalbą.

Jo stilius – aiškios linijos, dinamiška kovos choreografija ir gebėjimas perteikti judesio greitį popieriuje – tapo standartu. Daugybė šiandien populiarių anime kūrėjų (pvz., „One Piece“, „Naruto“, „Bleach“ autoriai) atvirai pripažįsta, kad be Toriyamos jų kūryba neegzistuotų. Jis išmokė pasaulį, kad kova gali būti pasakojimo priemonė, o ne tik veiksmas.

Toriyamos humoro jausmas taip pat buvo unikalus. Jis niekada neleido „Drakonų kovai“ tapti pernelyg rimtai. Net pačiose įtempčiausiose situacijose atsirasdavo vietos pokštams. Tai suteikė serialui žavesio ir neleido jam tapti slegiančiu.

Naujoji era: „Dragon Ball Super“ ir ateitis

Daugelį metų atrodė, kad „Drakonų kova“ liks tik nostalgija. Tačiau 2015 metais pasirodęs „Dragon Ball Super“ įrodė, kad franšizė yra gyvybingesnė nei bet kada. Nors animacijos kokybė pradžioje sulaukė kritikos, istorija vėl įtraukė milijonus.

„Super“ išplėtė visatą, pristatydamas Dievus, Angelus ir daugybę kitų visatų. „Galios turnyras“ (Tournament of Power) tapo pasauliniu įvykiu, kai serijos buvo transliuojamos viešose aikštėse Lotynų Amerikoje, tarsi tai būtų Pasaulio futbolo čempionato finalas.

Naujausios naujienos apie „Dragon Ball Daima“ projektą rodo, kad net ir po autoriaus mirties, studija „Toei Animation“ ir Toriyamos mokiniai yra pasiryžę tęsti legendą. Vaizdo žaidimai, tokie kaip „Sparking! Zero“, toliau leidžia fanams patiems įsikūnyti į savo herojus, išlaikydami liepsną gyvą.

Kodėl tai svarbu suaugusiems?

Galbūt kyla klausimas: kodėl suaugęs žmogus turėtų žiūrėti ar domėtis „Drakonų kova“? Atsakymas paprastas – tai motyvacija. Yra terminas „sporto salės anime“, ir „Drakonų kova“ yra jo karalius. Stebėti, kaip Gokas treniruojasi 100 kartų didesnėje gravitacijoje, kaip Vedžitas lieja prakaitą tikėdamasis pranokti savo ribas, yra užkrečiama.

Šis serialas moko disciplinos. Jis moko, kad nesėkmė yra tik stotelė, o ne galutinis taškas. Kiekvieną kartą, kai herojai pralaimi, jie grįžta stipresni. Tai – atsparumo (angl. resilience) pamoka, kurią verta prisiminti kasdieniame gyvenime, darbe ar asmeniniuose santykiuose.

Be to, tai – saugus uostas. Pasaulyje, kuris pilnas neapibrėžtumo, politinių neramumų ir streso, grįžimas į „Drakonų kovos“ pasaulį veikia raminančiai. Mes žinome taisykles: treniruokis, valgyk daug, būk geras kitiems ir galiausiai gėris nugalės blogį. Tai paprasta, bet galinga filosofija.

Kovos menų filosofija ir Ki energija

Nors „Drakonų kova“ yra fantastika, ji remiasi realiomis Rytų kovos menų filosofijomis. Ki (arba Chi) energijos koncepcija yra pasiskolinta iš kinų filosofijos ir medicinos. Tai gyvybinė energija, kuri teka per visus gyvus padarus.

Seriale parodoma, kad jėga priklauso ne tik nuo raumenų masės, bet ir nuo dvasinės būsenos. Norint suvaldyti Ki, reikia proto ramybės ir koncentracijos. Pavyzdžiui, „Ultra Instinct“ (Ultra Instinktas) forma, pristatyta „Super“ serijose, remiasi Mushin (be minčių) būsena, kurią praktikuoja aukščiausio lygio kovos menų meistrai. Tai būsena, kai kūnas reaguoja be sąmoningo mąstymo proceso. Taigi, po spalvingais sprogimais slypi gilios dvasinės praktikos interpretacijos.

Išvada: Amžina liepsna

„Drakonų kova“ nėra tobula. Ji turi siužeto skylių, kartais pernelyg ištęstas kovas ir loginių klaidų. Tačiau ji turi širdį. Ji turi sielą, kuri rezonuoja su milijonais žmonių visame pasaulyje. Lietuvoje šis serialas tapo tiltu tarp Rytų kultūros ir posovietinės erdvės vaikų, atverdamas duris į spalvingą, neribotų galimybių pasaulį.

Nesvarbu, ar esate užkietėjęs fanas, kuris gali išvardinti visus Goko transformacijos lygius, ar tiesiog žmogus, kuris su nostalgija prisimena vaikystės vakarus prie televizoriaus – Saijanų legenda yra jūsų dalis. Ji primena mums, kad nesvarbu, koks stiprus priešas (ar gyvenimo iššūkis) stovi priešais, mes visada galime peržengti savo ribas. Tereikia šiek tiek padirbėti, šiek tiek tikėjimo ir, žinoma, sočių pietų.