Akacijos: Kvepianti Dilema Mūsų Soduose – Nuo Dieviško Nektaro Iki Valdyti Sunkios Gražuolės

Kiekvieną pavasario pabaigą ir vasaros pradžią Lietuvos oras prisipildo saldaus, svaiginančio aromato, kuris neabejotinai praneša – pražydo akacijos. Jų baltos, į kekes susitelkusios žiedų kaskados svyra nuo šakų, viliodamos ne tik bites, bet ir žmones. Daugeliui šis medis asocijuojasi su vaikyste, močiutės sodyba, pirmąja meile ar tiesiog nerūpestinga vasaros pradžia. Tačiau po šiuo romantišku įvaizdžiu slepiasi medis, kupinas paslapčių, prieštaravimų ir netgi pavojų. Tai – svetimšalė, puikiai prisitaikiusi mūsų kraštuose, teikianti neįkainojamą medų, bet kartu galinti tapti tikru galvos skausmu sodininkui. Tad kas iš tiesų yra toji baltoji akacija, kurią taip mylime ir kartais nekenčiame? Panirkime į kvepiantį ir dygliuotą šio augalo pasaulį.

Botanikos Painiava: Ar Mūsų Akacija Yra Tikra Akacija?

Pradėkime nuo nedidelės, bet svarbios botaninės išnašos. Griežtai tariant, medis, kurį mes Lietuvoje vadiname akacija, iš tikrųjų nėra tikroji akacija. Tikrosios akacijos (lot. Acacia) priklauso pupinių šeimos mimozinių pošeimiui ir natūraliai auga daugiausia Afrikos savanose ir Australijoje. Jų žiedai dažniausiai būna geltoni ir purūs, panašūs į mažus pūkuotus kamuoliukus. Tuo tarpu medis, žydintis baltais kvepiančiais žiedais mūsų parkuose ir paežerėse, yra baltoji akacija, o jos tikrasis vardas – baltažiedė robinija (lot. Robinia pseudoacacia). Ji taip pat priklauso pupinių šeimai, tačiau yra kilusi iš visai kitos pasaulio dalies – Šiaurės Amerikos Apalačių kalnų regiono.

Ši painiava kilo dar XVIII amžiuje, kai europiečiai botanikai, susidūrę su nauju augalu iš Amerikos, dėl tam tikrų išorinių panašumų – sudėtinių lapų ir spyglių – priskyrė jį akacijų giminei. Pavadinimas „netikra akacija“ (pseudoacacia) taip ir prilipo. Tačiau liaudyje ilgainiui „netikra“ dalis tiesiog dingo, ir medis tapo tiesiog akacija. Ir nors botanikai rauko antakius, buitiniame lygmenyje tai tapo visuotinai priimtinu pavadinimu. Tad šiame straipsnyje, siekdami būti arčiau skaitytojo, naudosime abu pavadinimus, tačiau turėsime omenyje būtent baltažiedę robiniją – mūsų kraštų puošmeną.

Svetimšalės Kelionė į Lietuvą

Baltažiedės robinijos kelionė į Europą prasidėjo XVII amžiaus pradžioje. Manoma, kad pirmąsias sėklas į Paryžių atgabeno prancūzų karališkasis sodininkas Jeanas Robinas, kurio garbei vėliau augalas ir gavo savo genties pavadinimą – Robinia. Iš karališkojo sodo medis greitai išplito po visą Europą. Dvarininkai ir parkų kūrėjai žavėjosi jos greitu augimu, atsparumu sausrai, dekoratyvia laja ir, žinoma, nuostabiais žiedais. Medis buvo vertinamas ne tik dėl grožio, bet ir dėl praktinių savybių.

Į Lietuvos teritoriją robinija atkeliavo vėliau, greičiausiai per dvarų parkus, kaip ir daugelis kitų introdukuotų augalų. Dėl savo nereiklumo ir gebėjimo augti skurdžioje dirvoje ji greitai „pabėgo“ iš parkų ir pradėjo plisti natūraliai. Robinijos puikiai jautėsi apleistose ganyklose, pakelėse, smėlėtuose šlaituose – ten, kur kiti, reiklesni medžiai, sunkiai įsitvirtindavo. Taip per porą šimtmečių ji tapo neatsiejama Lietuvos kraštovaizdžio dalimi, ypač paplitusia smėlingesniuose pietryčių ir pietų Lietuvos regionuose.

Baltažiedės Robinijos Portretas: Iš Ko Ji Susideda?

Norint gerai pažinti medį, reikia atidžiau pažvelgti į atskiras jo dalis. Kiekviena jų pasakoja savo istoriją ir atlieka tam tikrą funkciją.

• Šaknys: Robinijos šaknų sistema yra galinga ir plačiai išsikerojusi, tačiau paviršinė. Būtent tai leidžia jai augti nederlingame dirvožemyje. Tačiau čia slypi ir viena didžiausių jos „ydų“ – gebėjimas leisti gausias šaknų atžalas. Nupjovus medį, iš jo šaknų per kelis metrus aplink pradeda dygti dešimtys naujų ūglių, paverčiančių pievelę dygliuotu brūzgynu. Be to, ant robinijos šaknų gyvena gumbelinės bakterijos, kurios, kaip ir visų pupinių augalų, geba fiksuoti atmosferos azotą ir praturtinti juo dirvožemį.
• Kamienas ir žievė: Jaunų medelių kamienas yra lygus, tačiau su amžiumi žievė tampa giliai suaižėjusi, tamsiai pilka, su ryškiomis vertikaliomis vagomis. Tai suteikia medžiui brandumo ir solidumo. Po žieve slepiasi itin vertinga mediena.
• Šakos ir spygliai: Jaunos šakelės yra trapios ir dažnai aplimpa aštriais, kietais spygliais, kurie iš tiesų yra modifikuoti prielapiai. Šie spygliai ypač ryškūs ant jaunų augalų ir atžalų – tai gamtos sukurtas mechanizmas apsisaugoti nuo žolėdžių. Su amžiumi, medžiui augant į aukštį, spyglių ant pagrindinių šakų lieka vis mažiau.
• Lapai: Robinijos lapai yra sudėtiniai, neporiškai plunksniški. Vieną lapą sudaro nuo 9 iki 19 mažų, ovalių lapelių. Dieną jie būna plačiai išsiskleidę, gaudydami saulės šviesą, o naktį arba apniukusią dieną jie susiglaudžia, tarsi „užmiega“. Ši savybė vadinama niktinastija.
• Žiedai: Tai – didžiausia robinijos puošmena. Balti, kartais su švelniu kreminiu ar žalsvu atspalviu, žiedai susitelkę į tankias, iki 20 cm ilgio svyrančias kekes. Kiekvienas žiedas savo forma primena drugelį, kas būdinga pupiniams augalams. Tačiau svarbiausia jų savybė – nektaras. Žydėjimo metu robinijos tiesiog dūzgia nuo bičių. Jos yra vienas medingiausių augalų Lietuvoje.
• Vaisiai: Po žydėjimo susiformuoja plokščios, rudos ankštys, kuriose bręsta kietos, inksto formos sėklos. Šios ankštys ant medžio gali kabėti per visą žiemą ir tik pavasarį, išdžiūvusios ir susisukusios, išsviedo sėklas.

Akacijų Medus – Skystasis Auksas

Jei reikėtų įvardinti vieną didžiausią robinijos teikiamą dovaną žmogui, tai neabejotinai būtų medus. „Akacijų medus“ yra prekinis ženklas, žinomas visame pasaulyje. Bitininkai itin vertina robinijų sąžalynus, nes iš jų surenkamas medus pasižymi išskirtinėmis savybėmis. Jis yra labai šviesus, beveik permatomas, kartais su vos pastebimu žalsvu atspalviu. Jo skonis – švelnus, subtilus, su lengva gėlių nata, be jokio kartumo ar aštrumo, būdingo kitų rūšių medui. Dėl šio švelnumo jis puikiai tinka saldinti gėrimus, nes neužgožia jų skonio.

Tačiau pati svarbiausia akacijų medaus savybė yra jo lėtas kristalizavimasis. Dėl didelės fruktozės koncentracijos (palyginti su gliukoze), šis medus gali išlikti skystas metus ar net ilgiau. Tai daro jį itin patrauklų vartotojams. Žinoma, kaip ir bet kuris natūralus medus, anksčiau ar vėliau jis pradės tirštėti, tačiau šis procesas yra nepalyginamai lėtesnis nei, pavyzdžiui, rapso ar liepų medaus.

Liaudies medicinoje akacijų medus nuo seno vertinamas dėl raminamųjų, antiseptinių savybių, manoma, kad jis padeda esant nemigai, nervinei įtampai, peršalimo ligoms.

Robinija Jūsų Sodyboje: Privalumai Ir Trūkumai

Svarstote savo sklype pasisodinti akaciją? Tai gali būti puikus sprendimas, tačiau prieš tai būtina gerai pasverti visus „už“ ir „prieš“.

Privalumai:

• Dekoratyvumas: Be abejonės, žydinti robinija yra įspūdingas vaizdas. Ji puikiai atrodo kaip soliteras (pavienis akcentinis medis) didelėje pievoje arba kaip alėjos dalis.
• Greitas augimas: Jei norite greitai sukurti pavėsį ar uždangą nuo kaimynų, robinija – vienas geriausių pasirinkimų. Per kelis metus ji gali pasiekti įspūdingą aukštį.
• Nereiklumas: Ji puikiai augs ten, kur kiti medžiai skurstų – smėlyje, žvyre, pramoniniuose rajonuose. Jai nereikia derlingos žemės ar dažno laistymo.
• Tvirta ir ilgaamžė mediena: Robinijos mediena yra viena iš patvariausių ir atspariausių puvimui Europoje augančių medžių medienų. Ji kieta, tanki ir lanksti. Iš jos pagaminti kuolai tvorai, lauko baldai, terasos lentos ar vaikų žaidimų aikštelės elementai tarnaus dešimtmečius net ir neimpregnuoti. Dėl savo kietumo ji taip pat yra puikios malkos, degančios karštai ir ilgai.
• Dirvožemio gerinimas: Kaip minėta, robinija fiksuoja azotą, todėl ji gali pagerinti skurdžią dirvą ir paruošti ją kitiems, reiklesniems augalams.

Trūkumai:

• Invazyvumas ir agresyvumas: Tai didžiausias jos minusas. Nesuvaldytos šaknų atžalos gali greitai užimti didelius plotus, išstumti veją ir kitus dekoratyvinius augalus. Kovoti su jomis labai sunku – iškirtus vieną atžalą, šalia išdygsta trys naujos.
• Spygliai: Aštrūs spygliai ant jaunų ūglių kelia pavojų vaikams ir naminiams gyvūnams, taip pat apsunkina aplinkos tvarkymo darbus.
• Trapumas: Nors mediena yra tvirta, robinijos šakos yra gana trapios ir gali lūžti nuo stipresnio vėjo ar šlapio sniego, ypač senesnių medžių.
• Toksiškumas: Labai svarbu žinoti, kad visos robinijos dalys – žievė, lapai, sėklos, šaknys – yra nuodingos žmonėms ir daugeliui gyvūnų (ypač arkliams). Jose yra toksalbumino robino. Valgyti galima tik termiškai apdorotus žiedus (pavyzdžiui, keptus tešloje) arba vartoti iš jų surinktą medų, kuriame nuodingų medžiagų nėra.

Kaip Suvaldyti Akaciją?

Jei vis dėlto nusprendėte auginti robiniją, tačiau bijote jos agresyvaus plitimo, yra keletas būdų, kaip jį apriboti. Sodinant medelį, galima į žemę aplink šaknis įkasti platų plastikinį ar metalinį barjerą (bent 50-60 cm gylio), kuris fiziškai neleistų šaknims plisti į šonus. Taip pat svarbu nuolat ir sistemingai pjauti visas pasirodančias šaknų atžalas, neleisti joms sumedėti. Reguliarus vejos pjovimas aplink medį taip pat padeda kontroliuoti jų augimą. Jei norite visiškai atsikratyti seno medžio ir jo atžalų, gali prireikti ne tik nupjauti kamieną, bet ir naudoti specialius herbicidus, kuriais tepamas kelmas, kad sunaikintų visą šaknų sistemą.

Pabaigai: Gerbti, O Ne Bijoti

Baltoji akacija, arba baltažiedė robinija, yra puikus pavyzdys, kaip gamtoje viskas turi dvi puses. Tai medis, teikiantis mums vieną skaniausių medaus rūšių, tvirtą medieną ir nepakartojamą grožį bei aromatą žydėjimo metu. Kartu tai yra agresyvi svetimšalė, galinti kelti rūpesčių ir reikalaujanti protingos priežiūros. Mūsų santykis su ja turėtų būti pagrįstas ne aklu susižavėjimu ar baime, o žiniomis ir pagarba. Vertinkime jos teikiamą naudą, grožėkimės jos žiedais, tačiau nepamirškime jos prigimties ir būkime atsakingi šeimininkai savo žemėje. Tuomet ši dygliuota gražuolė iš Amerikos ir toliau džiugins mus savo buvimu, netapdama našta.