Charakteris: išsami analizė, kaip jį suprasti ir ugdyti

Kiekvienas iš mūsų esame unikalūs. Šį unikalumą lemia ne tik mūsų išvaizda, pirštų atspaudai ar DNR kodas, bet ir kur kas gilesnis, sudėtingesnis ir dažnai sunkiai apčiuopiamas darinys – charakteris. Būtent jis nulemia, kaip reaguojame į pasaulį, kokius sprendimus priimame, kaip kuriame santykius su aplinkiniais ir, galiausiai, kokį gyvenimą sau susikuriame. Bet kas iš tiesų yra tasai charakteris? Ar jis mums duotas kartą ir visiems laikams, ar galime jį keisti ir tobulinti? Šiame išsamiame straipsnyje pasinersime į charakterio gelmes, išsiaiškinsime jo sudedamąsias dalis, formavimosi ypatumus ir, svarbiausia, panagrinėsime būdus, kaip ugdyti tvirtą, brandų ir harmoningą charakterį.

Kas yra charakteris? Daugiau nei tik bruožų rinkinys

Dažnai girdime žodį „charakteris“ vartojamą kasdienėje kalboje. Sakome „ji turi stiprų charakterį“ arba „jo charakteris labai sudėtingas“. Tačiau ką tiksliai turime omenyje? Psichologijoje charakteris apibrėžiamas kaip visuma stabilių psichinių savybių, kurios atsiskleidžia žmogaus elgesyje, veikloje ir santykiuose su aplinka bei pačiu savimi. Tai yra savotiškas vidinis kompasas, mūsų asmenybės branduolys, lemiantis moralines nuostatas, vertybes, valią ir elgesio modelius.

Svarbu atskirti charakterį nuo temperamento. Temperamentas yra įgimta nervų sistemos savybių visuma, lemianti mūsų reakcijų greitį, intensyvumą, emocionalumą. Jis yra labiau biologinės prigimties ir sunkiai keičiamas. Pavyzdžiui, vienas žmogus iš prigimties yra greitas, judrus ir emocionalus (cholerikas), o kitas – lėtas, ramus ir santūrus (flegmatikas). Charakteris, savo ruožtu, formuojasi ant šio temperamento pamato per visą gyvenimą, veikiant auklėjimui, socialinei aplinkai, asmeninei patirčiai ir sąmoningoms pastangoms. Taigi, nors temperamentas suteikia tam tikrą „spalvą“ mūsų asmenybei, charakteris yra tas paveikslas, kurį tapome patys.

Charakteris pasireiškia keturiose pagrindinėse srityse:

• Santykyje su savimi: tai apima savigarbą, pasitikėjimą savimi, savikritiškumą, kuklumą arba, atvirkščiai, puikybę ir egocentrizmą.
• Santykyje su kitais: čia atsiskleidžia tokie bruožai kaip nuoširdumas, teisingumas, empatija, geranoriškumas, mandagumas arba, priešingai, polinkis į melą, abejingumas, šiurkštumas.
• Santykyje su darbu ir veikla: tai apima darbštumą, atsakingumą, iniciatyvumą, kruopštumą, atkaklumą arba tingumą, aplaidumą ir neorganizuotumą.
• Santykyje su daiktais ir nuosavybe: čia matomas tvarkingumas, taupumas, dosnumas arba netvarkingumas, šykštumas ir išlaidumas.

Suprasti savo charakterį – tai tarsi gauti raktą nuo savo paties sielos durų. Tai leidžia ne tik geriau pažinti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, bet ir suprasti, kodėl tam tikrose situacijose elgiamės vienaip ar kitaip, bei numatyti galimas savo reakcijas ateityje.

Charakterio formavimasis: amžinasis prigimties ir auklėjimo ginčas

Klausimas, kas labiau lemia mūsų charakterį – genai ar aplinka – yra vienas seniausių psichologijoje. Šiandien dauguma specialistų sutinka, kad tiesa slypi kažkur per vidurį. Tai yra sudėtinga prigimties (nature) ir auklėjimo (nurture) sąveika.

Prigimties vaidmuo. Kaip jau minėjome, gimstame su tam tikru temperamentu. Tai mūsų biologinis starto paketas, kuris neabejotinai daro įtaką charakterio formavimuisi. Pavyzdžiui, vaikas, turintis jautrią nervų sistemą, gali būti linkęs į nerimą, drovumą, todėl jam gali būti sunkiau ugdyti pasitikėjimą savimi. Tačiau tai nereiškia, kad jis pasmerktas būti bailus. Tiesiog jam reikės įdėti daugiau pastangų, kad išsiugdytų drąsą.

Auklėjimo ir aplinkos galia. Aplinka, kurioje augame, turi milžinišką įtaką. Šeima yra pirmoji ir svarbiausia socialinė institucija, formuojanti mūsų vertybes, moralės normas ir elgesio modelius. Tėvų pavyzdys, jų taikomi auklėjimo metodai, meilės ir saugumo jausmas (arba jo trūkumas) deda pamatus būsimam charakteriui.

Vėliau įtaką daro darželis, mokykla, draugai, visuomenės normos ir kultūrinė aplinka. Kiekviena socialinė patirtis, kiekvienas iššūkis, kiekviena pergalė ir nesėkmė palieka savo pėdsaką mūsų charakteryje. Pavyzdžiui, sporto būrelis gali išugdyti discipliną ir komandinio darbo įgūdžius, o patyčios mokykloje – nepasitikėjimą ir uždarumą.

Svarbu pabrėžti, kad žmogus nėra pasyvus šio proceso dalyvis. Su amžiumi vis didesnį vaidmenį pradeda vaidinti sąmoningas apsisprendimas ir saviugda. Mes pradedame reflektuoti savo elgesį, vertinti jį ir sąmoningai stengtis keisti tai, kas mums nepatinka. Būtent čia ir slypi didžiausia charakterio ugdymo galimybė.

Pagrindiniai charakterio bruožai: penki asmenybės vandenynai

Norint geriau suprasti ir struktūruoti charakterio įvairovę, psichologai sukūrė ne vieną klasifikacijos sistemą. Viena populiariausių ir moksliškai pagrįstų yra vadinamasis „Didžiojo penketo“ (Big Five) asmenybės bruožų modelis. Nors jis aprašo asmenybę plačiąja prasme, jo komponentai puikiai atspindi ir esminius charakterio matmenis. Pagal šį modelį, mūsų asmenybę galima apibūdinti pagal penkias pagrindines skales.

1. Atvirumas patirčiai (Openness to experience)

Šis bruožas apibūdina žmogaus polinkį į naujoves, vaizduotę, kūrybiškumą ir intelektualinį smalsumą. Daug atvirumo turintys žmonės yra smalsūs, domisi menu, mokslu, nebijo naujų idėjų ir patirčių, yra lakiõs vaizduotės. Jiems patinka keliauti, ragauti neįprastą maistą, susipažinti su skirtingomis kultūromis. Priešingame poluje esantys žmonės yra labiau praktiški, konservatyvūs, linkę laikytis rutinos ir tradicijų. Jie vertina tai, kas pažįstama ir patikrinta laiko.

2. Sąmoningumas (Conscientiousness)

Tai vienas svarbiausių charakterio bruožų, susijusių su sėkme profesinėje veikloje ir asmeniniame gyvenime. Sąmoningumas apima discipliną, organizuotumą, atsakingumą, pareigingumą ir tikslo siekimą. Sąmoningi žmonės yra patikimi, kruopštūs, planuoja savo laiką, laikosi duoto žodžio ir atkakliai siekia užsibrėžtų tikslų. Žemas sąmoningumo lygis pasireiškia impulsyvumu, neorganizuotumu, aplaidumu ir polinkiu atidėlioti darbus.

3. Ekstraversija (Extraversion)

Ši dimensija apibūdina, iš kur žmogus semiasi energijos. Ekstravertai „pasikrauna“ bendraudami su kitais žmonėmis. Jie yra energingi, optimistiški, kalbūs, mėgsta būti dėmesio centre ir aktyviai ieško socialinių kontaktų. Intravertai, priešingai, energiją atgauna būdami vieni. Jie yra tylesni, santūresni, labiau linkę į apmąstymus. Buvimas didelėje žmonių grupėje juos gali išsekinti. Svarbu suprasti, kad intraversija nereiškia drovumo ar asocialumo – tai tiesiog kitoks energijos valdymo būdas.

4. Sutarimas (Agreeableness)

Šis bruožas atspindi žmogaus polinkį bendradarbiauti, būti draugiškam ir empatiškam. Sutariantys žmonės yra linkę pasitikėti kitais, yra geranoriški, atjaučiantys, paslaugūs ir linkę ieškoti kompromisų. Jie vertina harmoniją santykiuose ir vengia konfliktų. Žemas sutarimo lygis pasireiškia egocentrizmu, skepticizmu, polinkiu konkuruoti ir kritikuoti kitus. Tokie žmonės dažnai būna tiesmukiški ir nevynioja žodžių į vatą, kas gali įžeisti aplinkinius.

5. Neurotiškumas (Neuroticism) arba Emocinis stabilumas

Ši skalė matuoja emocinį stabilumą ir atsparumą stresui. Aukštas neurotiškumo lygis rodo polinkį patirti neigiamas emocijas, tokias kaip nerimas, liūdesys, pyktis, pavydas. Tokie žmonės yra jautresni, labiau pažeidžiami, linkę dramatizuoti situacijas ir ilgiau išgyventi dėl nesėkmių. Emociškai stabilūs žmonės (turintys žemą neurotiškumo lygį) yra ramūs, atsipalaidavę, atsparūs stresui ir geba greitai atsigauti po sukrėtimų. Jie pasižymi didesne vidine ramybe ir pusiausvyra.

Verta paminėti, kad nėra „gerų“ ar „blogų“ pozicijų šiose skalėse. Kiekvienas bruožas turi savo privalumų ir trūkumų priklausomai nuo situacijos. Pavyzdžiui, žemas sutarimo lygis gali būti naudingas vadovui, kuriam reikia priimti sunkius sprendimus, o aukštas neurotiškumas gali paskatinti menininką sukurti jautrų ir gilų meno kūrinį.

Charakterio ugdymas: ar galime tapti geresne savo versija?

Taip, ir dar kartą taip! Nors pakeisti savo esybės branduolį iš pagrindų yra sudėtinga, o gal ir nereikia, mes tikrai galime kryptingai dirbti su atskirais savo charakterio aspektais ir juos tobulinti. Charakterio ugdymas – tai ne vienos dienos projektas, o viso gyvenimo kelionė, reikalaujanti kantrybės, sąmoningumo ir pastangų. Štai keli praktiniai žingsniai, nuo ko pradėti.

1. Savistaba ir įsisąmoninimas

Pirmas žingsnis į bet kokį pokytį – tai supratimas, kur esate dabar. Skirkite laiko sąžiningai savianalizei. Galite vesti dienoraštį, kuriame fiksuotumėte savo reakcijas į įvairias situacijas. Klauskite savęs: „Kodėl aš taip sureagavau?“, „Ką jaučiau tą akimirką?“, „Ar mano elgesys atitiko mano vertybes?“. Galite paprašyti artimų ir patikimų draugų ar šeimos narių nuoširdaus grįžtamojo ryšio. Būkite atviri kritikai – ji gali atverti akis ir parodyti tas sritis, kuriose turite augti.

2. Konkrečių tikslų išsikėlimas

Užuot sakę „noriu būti geresnis žmogus“, sukonkretinkite savo tikslus. Pavyzdžiui: „Noriu būti kantresnis su savo vaikais“, „Noriu tapti labiau organizuotas darbe“, „Noriu drąsiau reikšti savo nuomonę“. Išsirinkite vieną ar du aspektus, su kuriais norite dirbti, ir sutelkite visą dėmesį į juos. Bandymas pakeisti viską iš karto dažniausiai baigiasi nesėkme ir nusivylimu.

3. Įpročių galia

Charakteris glaudžiai susijęs su mūsų įpročiais. Norėdami pakeisti charakterio bruožą, turite pakeisti su juo susijusius elgesio modelius. Pavyzdžiui, jei norite ugdyti discipliną (sąmoningumo aspektą), pradėkite nuo mažų kasdienių įpročių: kasryt pasiklokite lovą, kas vakarą susiplanuokite kitos dienos darbus, sportuokite nustatytu laiku. Kiekvienas sėkmingai įgyvendintas mažas įprotis stiprina jūsų valią ir pasitikėjimą savimi, taip pamažu keisdamas ir jūsų charakterį.

4. Išėjimas iš komforto zonos

Charakteris, kaip ir raumenys, auga tik tada, kai yra išbandomas. Sąmoningai ieškokite situacijų, kurios jums kelia nedidelį diskomfortą ir verčia pasitempti. Jei esate drovus, išsikelkite tikslą kartą per savaitę užkalbinti nepažįstamą žmogų. Jei esate neorganizuotas, imkitės nedidelio projekto, reikalaujančio planavimo ir nuoseklumo. Kiekvienas toks mažas iššūkis plečia jūsų galimybių ribas ir grūdina charakterį.

5. Mokymasis iš pavyzdžių ir klaidų

Skaitykite biografijas žmonių, kuriais žavitės. Analizuokite, kokios charakterio savybės jiems padėjo pasiekti sėkmę. Lygiai taip pat svarbu mokytis ir iš savo klaidų. Nėra nė vieno žmogaus, kuris niekada neklysta. Svarbiausia – po nesėkmės nepasiduoti, o išanalizuoti, kas nutiko, padaryti išvadas ir kitą kartą pasielgti kitaip. Gebėjimas atsigauti po nesėkmių ir judėti toliau yra vienas tvirčiausio charakterio požymių.

Charakterio kelionė yra ilga ir kartais duobėta, tačiau ji yra viena prasmingiausių, į kurią galime leistis. Pažindami ir ugdydami savo charakterį, mes ne tik tampame geresniais draugais, partneriais, darbuotojais, bet ir kuriame gilesnį, autentiškesnį ryšį su pačiu savimi. O tai ir yra didžiausia dovana, kurią galime sau padovanoti.