Darbuotojų stygius: kodėl Lietuva dūsta be specialistų ir kokios to pasekmės kiekvienam iš mūsų?

Pastaruoju metu vis dažniau girdime verslo atstovus, ekonomistus ir net viešojo sektoriaus vadovus kartojant tą patį nerimą keliantį žodį – trūkumas. Tai ne prekystalio deficitas, kurį prisimename iš istorijos vadovėlių, ir ne trumpalaikis sutrikimas. Tai sisteminė, gili ir visus šalies regionus apimanti problema: Lietuvai kritiškai trūksta darbo rankų ir, kas dar svarbiau, kompetentingų protų. Nuo vėluojančių statybų projektų iki ilgėjančių eilių pas gydytojus – darbuotojų trūkumas nebėra tik sausa statistika Užimtumo tarnybos ataskaitose. Tai realybė, kuri tiesiogiai veikia mūsų pinigines, gyvenimo kokybę ir šalies ekonominę ateitį.

Šiame straipsnyje nersime giliau nei įprastos antraštės. Išsiaiškinsime, kodėl, nepaisant augančių atlyginimų, darbdaviai neranda darbuotojų, kodėl „pigi darbo jėga“ tapo mitu ir kaip šis didysis trūkumas keičia žaidimo taisykles tiek verslui, tiek paprastam samdomam darbuotojui.

Didysis paradoksas: kai darbo yra, o dirbti nėra kam

Lietuvos darbo rinka šiuo metu išgyvena unikalų, bet pavojingą paradoksą. Iš vienos pusės, mes vis dar matome tam tikrą registruoto nedarbo lygį, tačiau iš kitos – verslas skambina pavojaus varpais dėl kritinio darbuotojų stygiaus. Kaip tai įmanoma? Atsakymas slypi sąvokoje, kurią ekonomistai vadina struktūriniu nedarbu.

Paprastai tariant, žmonių, ieškančių darbo, turimos kompetencijos neatitinka to, ko šiandien reikia rinkai. Turime tūkstančius žmonių su diplomais srityse, kurios buvo populiarios prieš dešimtmetį, tačiau gamyklos, IT įmonės ir inžinerijos centrai ieško visiškai kitokio profilio specialistų. Tai nebe tik „darbo rankų“ trūkumas – tai talentų badas.

Demografinė duobė – nebe prognozė, o realybė

Negalime kalbėti apie trūkumą, nepaminėję dramblio kambaryje – demografijos. Lietuva sparčiai sensta. Kiekvienais metais į pensiją išeina žymiai didesnė darbuotojų dalis, nei į darbo rinką įsilieja jaunimo. Tai paprasta matematika, kurios ilgą laiką nenorėjome matyti.

• Mažėjantis gimstamumas: Prieš 20–25 metus gimusi karta, kuri dabar turėtų būti aktyviausia darbo rinkos dalyvė, yra viena mažiausių Lietuvos istorijoje.
• Emigracijos aidas: Nors emigracijos srautai aprimo ir stebime teigiamą reemigraciją, dešimtmečius trukęs protų nutekėjimas paliko gilius randus. Išvyko patys darbingiausi, iniciatyviausi žmonės, kurie šiandien galėtų kurti pridėtinę vertę čia.
• Visuomenės senėjimas: Vyresnio amžiaus žmonės darbo rinkoje dažnai susiduria su diskriminacija arba sveikatos problemomis, todėl jų potencialas nėra pilnai išnaudojamas, o jaunimo tiesiog fiziškai trūksta pakeisti kiekvieną išeinantį senjorą.

Sektoriai raudonojoje zonoje: kur trūkumas jaučiamas skaudžiausiai?

Nors darbuotojų trūkumas yra visuotinis reiškinys, kai kurie sektoriai kraujuoja labiau nei kiti. Ir tai liečia ne tik verslininkų pelną, bet ir mūsų kasdienį saugumą bei komfortą.

1. Transportas ir logistika – ekonomikos kraujotaka

Lietuvos transporto sektorius yra vienas galingiausių Europoje, sukuriantis didžiulę BVP dalį. Tačiau vairuotojų trūkumas čia skaičiuojamas dešimtimis tūkstančių. Įmonės priverstos stabdyti plėtrą ne dėl užsakymų stygiaus, o todėl, kad vilkikai stovi aikštelėse be vairuotojų. Tai tiesiogiai veikia prekių kainas parduotuvėse – brangstant logistikai, brangsta ir duona, ir buitinė technika.

2. Statybos – kodėl būstas toks brangus?

Ar bandėte pastaruoju metu rasti patikimą elektriką, santechniką ar apdailininką? Jei taip, žinote, kad jų įkainiai išaugo, o laukti tenka mėnesius. Statybų sektoriuje trūksta ne tik inžinierių, bet ir kvalifikuotų darbininkų. Tai viena iš priežasčių, kodėl nekilnojamojo turto kainos ir būsto įrengimo kaštai šovė į viršų. Trūkumas diktuoja kainą.

3. Informacinės technologijos – amžinas alkis

IT sektorius Lietuvoje auga kaip ant mielių, tačiau universitetai ir kolegijos nespėja „kepti“ programuotojų, duomenų analitikų ir kibernetinio saugumo specialistų. Čia vyksta tikras karas dėl talentų – įmonės vilioja specialistus ne tik dideliais atlyginimais, bet ir akcijų opcionais, neribotomis atostogomis ir biurais, primenančiais penkių žvaigždučių viešbučius. Tačiau net ir tai ne visada padeda.

4. Sveikatos apsauga – pavojingiausias trūkumas

Tai sritis, kurioje žodis „trūkumas“ skamba baisiausiai. Regionuose trūksta ne tik gydytojų specialistų, bet ir slaugytojų. Vidutinis Lietuvos medikų amžius auga, o jaunieji gydytojai dažnai renkasi didmiesčius arba užsienio klinikas. Kai trūksta žmogaus prie staklių – stoja gamyba. Kai trūksta žmogaus ligoninėje – kyla grėsmė gyvybei.

Ar imigracija yra stebuklinga piliulė?

Kai vietinių darbuotojų neužtenka, natūraliai atsigręžiama į užsienį. Pastaraisiais metais Lietuva tapo imigracijos šalimi. Gatvėse vis dažniau girdime ne tik ukrainiečių ar baltarusių, bet ir uzbekų, tadžikų, indų kalbas. Verslas atvirai sako: be darbuotojų iš trečiųjų šalių mes neišgyvensime.

Tačiau šis sprendimas turi dvi puses. Iš ekonominės pusės – tai būtina. Imigrantai užpildo laisvas darbo vietas transporte, statybose, paslaugų sektoriuje (pagalvokite apie maisto išvežiotojus ar taksi vairuotojus). Jie moka mokesčius, vartoja prekes ir padeda ekonomikai suktis.

Visgi, visuomenėje kyla diskusijos dėl kultūrinės integracijos ir „pigios darbo jėgos“ spąstų. Jei verslas gali atsivežti pigesnį darbuotoją iš Azijos, ar jis bus motyvuotas didinti atlyginimą lietuviui? Ekspertai teigia, kad ilgainiui imigrantų atlyginimai susilygina su vietinių, tad „pigumo“ faktorius yra laikinas. Be to, globali kova dėl darbuotojų reiškia, kad ir tie patys imigrantai renkasi – Vokietija ar Lenkija jiems dažnai patrauklesnė nei Lietuva.

Atlyginimų spiralė: kas už tai sumokės?

Darbuotojų trūkumas yra pagrindinis variklis, auginantis atlyginimus Lietuvoje. Kai darbdaviai pešasi dėl tų pačių specialistų, jie priversti kelti algas. Iš pirmo žvilgsnio, darbuotojui tai puiki žinia. Kas nenori uždirbti daugiau?

Tačiau ekonomikoje nemokamų pietų nebūna. Atlyginimų fondas yra viena didžiausių įmonės išlaidų eilučių. Jei atlyginimai kyla sparčiau nei darbo našumas (t.y., darbuotojas pagamina tiek pat, bet gauna daugiau), verslas turi tik vieną išeitį – kelti paslaugų ir prekių kainas. Taip įsisuka infliacijos spiralė: didesnės algos –> brangesnės prekės –> reikalavimas dar didesnių algų.

Šiuo metu Lietuva balansuoja ant šios ribos. Mūsų pramonė praranda konkurencingumą eksporto rinkose, nes gamyba čia tampa nebe tokia pigi, kaip buvo prieš dešimtmetį, o kokybe ir technologijomis dar ne visada pasivejame Vakarų Europą.

„Tyliojo atsitraukimo“ kultūra ir pasikeitę prioritetai

Kalbant apie darbuotojų trūkumą, negalima ignoruoti ir pasikeitusio požiūrio į patį darbą. Po pandemijos pasaulis, o kartu ir Lietuva, susidūrė su „tyliojo atsitraukimo“ (angl. quiet quitting) fenomenu. Žmonės nebeina iš darbo fiziškai, bet jie nebesirengia „degti“ darbe.

Z karta į darbo rinką atneša naujas vertybes. Jiems atlyginimas yra svarbus, bet ne vienintelis rodiklis. Lankstumas, galimybė dirbti nuotoliu, prasmė veikloje, psichologinė sveikata – jei darbdavys to negali pasiūlyti, jis neranda darbuotojų net ir siūlydamas solidų atlygį. Darbdaviai, kurie vis dar vadovaujasi „aš moku, tu dirbi“ principu ir ignoruoja emocinį klimatą, skundžiasi trūkumu garsiausiai.

Technologijos: ar robotai mus išgelbės, ar pakeis?

Vienintelis tvarus būdas spręsti darbuotojų trūkumą ilgalaikėje perspektyvoje yra ne begalinė imigracija, o automatizacija ir skaitmenizacija. Jei trūksta kasininkų – statome savitarnos kasas. Jei trūksta sandėlininkų – diegiame automatizuotas rūšiavimo sistemas. Jei trūksta buhalterių – pasitelkiame dirbtinį intelektą duomenų suvedimui.

Lietuvos verslas priverstas investuoti į technologijas ne dėl mados, o iš būtinybės. Tai vadinama našumo didinimu. Ateities darbo rinkoje laimės ne tie, kurie dirbs sunkiau, o tie, kurie gebės valdyti technologijas. Tai keičia ir patį „trūkumo“ apibrėžimą: mums ateityje reikės mažiau žmonių, atliekančių monotonišką fizinį darbą, bet kritiškai trūks tų, kurie geba programuoti, prižiūrėti robotus ir analizuoti duomenis.

[Image of robotic arm working alongside a human in a factory]

Švietimo sistemos aklavietė

Kodėl turime tiek daug diplomuotų vadybininkų, kurie dirba ne pagal specialybę, ir tiek mažai inžinierių? Atsakymas slypi švietimo sistemoje ir visuomenės nuostatose. Ilgą laiką profesinis mokymas Lietuvoje buvo stigmatizuojamas kaip „antrarūšis“. Tėvai stūmė vaikus į universitetus bet kokia kaina.

Rezultatas – perteklius socialinių mokslų absolventų ir trūkumas tų, kurie turi amatą ar techninių žinių. Nors situacija keičiasi ir modernūs profesinio rengimo centrai Lietuvoje dabar aprūpinti geriau nei kai kurie universitetai, prestižo suvokimas keičiasi lėtai. Darbuotojų trūkumas yra tiesioginė pasekmė to, kad dešimtmečius ruošėme specialistus praeičiai, o ne ateičiai.

Ką daryti? Išgyvenimo gidas darbuotojui ir darbdaviui

Situacija sudėtinga, tačiau ji atveria ir galimybių. Kaip elgtis šioje „trūkumo ekonomikoje“?

Patarimai darbuotojams:

• Mokykitės visą gyvenimą (Lifelong learning): Jūsų diplomas, gautas prieš 10 metų, šiandien gali būti bevertis. Nuolatinis kvalifikacijos kėlimas yra vienintelis saugiklis.
• Ugdykite minkštuosius įgūdžius: Techninius dalykus gali atlikti ir AI, tačiau gebėjimas komunikuoti, spręsti konfliktus, vadovauti komandai ir adaptuotis yra tai, ko darbdaviai ieško su žiburiu.
• Nebijokite keisti srities: Valstybė finansuoja perkvalifikavimo programas. Jei jūsų sektoriuje atlyginimai stagnuoja, galbūt laikas tapti duomenų analitiku ar suvirintoju (kurie, beje, uždirba labai solidžiai).

Patarimai darbdaviams:

• Investuokite į esamus žmones: Pigiau yra apmokyti ir išlaikyti esamą darbuotoją nei rasti naują. Kurkite vidines akademijas, karjeros planus.
• Lankstumas kaip valiuta: Jei negalite konkuruoti atlyginimu, konkuruokite darbo sąlygomis. 4 dienų darbo savaitė, darbas iš namų – tai gali būti lemiamas veiksnys.
• Automatizuokite viską, kas įmanoma: Žmonės turi daryti tai, ką moka tik žmonės. Rutiną palikite mašinoms.

Regioninė atskirtis: du skirtingi pasauliai

Kalbėdami apie darbuotojų trūkumą, turime atskirti Vilnių nuo likusios Lietuvos. Sostinėje trūksta aukštos kvalifikacijos specialistų, o regionuose trūksta tiesiog žmonių. Regionų problema yra užburtas ratas: verslas neina ten, nes nėra darbuotojų, o žmonės išvyksta, nes nėra gero darbo.

Tačiau čia slypi ir potencialas. Didmiesčiams dūstant nuo aukštų būsto kainų ir spūsčių, regionai gali tapti patrauklūs nuotoliniu būdu dirbantiems specialistams arba pramonės įmonėms, kurios investuoja į darbuotojų atsivežimą. Visgi, be valstybės įsikišimo į infrastruktūrą ir būsto rinką regionuose, šis trūkumas tik gilės.

Išvada: trūkumas kaip postūmis evoliucijai

Darbuotojų trūkumas Lietuvoje nėra laikina audra, kurią reikia tiesiog pralaukti. Tai naujas klimatas, kuriame turėsime gyventi ateinančius dešimtmečius. Pigių darbo rankų era baigėsi, ir tai, iš esmės, yra gera žinia. Tai verčia mus evoliucionuoti – nuo pigios darbo jėgos šalies tapti aukštos pridėtinės vertės, technologijų ir inovacijų valstybe.

Taip, perėjimas bus skausmingas. Matysime bankrotų, matysime brangstančias paslaugas ir turėsime keisti savo įpročius. Tačiau ilguoju laikotarpiu tai gali padėti Lietuvai ištrūkti iš „vidutinių pajamų spąstų“. Svarbiausia suprasti – didžiausias resursas šiandien yra ne nafta ir ne auksas, o žmogaus kompetencija. Ir tas, kuris tai supras pirmas – ar tai būtų valstybė, ar verslas, ar asmuo – laimės šioje naujoje realybėje.

Tad kitą kartą, kai piktinsitės, jog ilgai laukiate padavėjo ar meistro, prisiminkite – tai ženklas, kad gyvename pokyčių laike, kur kiekvienos rankos ir kiekviena galva tapo aukso vertės.