Juodas humoras: Kai juokiamės iš to, iš ko, atrodytų, nederėtų

Gyvenime nuolat susiduriame su situacijomis, kurios verčia mus jaustis nepatogiai, sukelia baimę, liūdesį ar net pasibjaurėjimą. Mirtis, ligos, nelaimės, socialinės problemos – tai temos, kurių įprastai vengiame, o susidūrę su jomis, jaučiamės sutrikę. Tačiau egzistuoja reiškinys, kuris leidžia mums pažvelgti į šiuos tamsius gyvenimo aspektus per visai kitokią prizmę. Tai – juodas humoras. Humoras, kuris balansuoja ant geros ir blogos skonio ribos, provokuoja, šokiruoja, bet kartu ir savotiškai išlaisvina. Kas tai per reiškinys? Kodėl mus traukia juoktis iš dalykų, kurie iš tiesų yra tragiški? Ir kur yra ta plonytė linija, skirianti aštrų pokštą nuo tiesiog įžeidimo?

Kas yra juodas humoras? Apibrėžimo paieškos

Juodas humoras, dar vadinamas makabriškuoju humoru arba „gallow humor“ (kartuvių humoras), yra komedijos forma, kuri savo juoko objektu pasirenka rimtas, skausmingas, tabu laikomas temas. Tai gali būti bet kas – nuo mirties ir ligų iki karo, neįgalumo, skurdo ar nusikaltimų. Skirtingai nuo įprasto humoro, kuris siekia tiesiog pralinksminti, juodas humoras dažnai turi gilesnę prasmę. Jis gali būti socialinės kritikos forma, būdas išreikšti nusivylimą pasaulio neteisybe, absurdą ar tiesiog psichologinės gynybos mechanizmas, padedantis susidoroti su baime ir nerimu.

Terminą „juodas humoras“ (pranc. humour noir) XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje išpopuliarino siurrealizmo teoretikas Andrė Bretonas. Jis apibūdino jį kaip būdą išsaugoti žmogiškumą ir orumą akistatoje su absurdiška ir žiauria realybe. Bretonui juodas humoras buvo maišto forma prieš nusistovėjusias normas ir socialines konvencijas. Tačiau pats reiškinys yra kur kas senesnis. Jo ištakų galima rasti antikinėje literatūroje, pavyzdžiui, Aristofano komedijose, kuriose buvo pašiepiamos dievybės ir politikai. Viduramžių „mirties šokio“ (danse macabre) motyvas, vaizduojantis mirtį, šokančią su įvairių socialinių sluoksnių atstovais, taip pat turi juodojo humoro elementų, pabrėžiančių mirties universalumą ir gyvenimo laikinumą.

Svarbu atskirti juodą humorą nuo cinizmo ar tiesiog žiaurumo. Nors ribos kartais būna neryškios, esminis skirtumas yra intencija. Juodas humoras, net ir būdamas aštrus, dažniausiai nėra skirtas sąmoningai įskaudinti ar pažeminti konkrečią auką. Greičiau, jis atkreipia dėmesį į pačią situacijos tragediją, paversdamas ją absurdu ir taip sumažindamas jos keliamą siaubą. Tai tarsi sakymas: „Taip, tai yra baisu, bet tai taip pat ir be galo absurdiška, todėl galime iš to pasijuokti“.

Psichologinė juodojo humoro pusė: Kodėl mus tai traukia?

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti keista, kodėl žmonės nori juoktis iš skausmingų dalykų. Psichologai siūlo keletą paaiškinimų, kodėl juodas humoras mums yra patrauklus ir netgi naudingas.

• Įtampos paleidimas ir katarsis. Susidūrimas su mirtimi, liga ar kitomis tragedijomis sukelia didžiulę psichologinę įtampą ir baimę. Juodas humoras veikia kaip vožtuvas, leidžiantis šią susikaupusią įtampą išleisti per juoką. Juokdamiesi iš baisaus dalyko, mes jį tarsi „nukenksminame“, sumažiname jo galią mums. Tai yra katarsio forma – emocinio apsivalymo, kuris padeda lengviau priimti sunkias tiesas.
• Kontrolės jausmas. Beprasmiškos ir nekontroliuojamos situacijos, tokios kaip netikėta nelaimė ar liga, kelia bejėgiškumo jausmą. Juodas humoras leidžia mums atgauti tam tikrą kontrolės pojūtį. Jei galime iš situacijos pasijuokti, vadinasi, mes esame virš jos, o ne jos aukos. Tai ypač būdinga profesijoms, kurių atstovai kasdien susiduria su trauma ir mirtimi – gydytojams, policininkams, gaisrininkams, kariams. Jų profesinis folkloras yra pilnas makabriškų juokelių, kurie padeda išsaugoti sveiką protą ir atsiriboti nuo nuolatinio streso.
• Intelekto demonstracija. Suprasti juodą humorą dažnai reikalauja tam tikro intelekto lygio ir gebėjimo mąstyti abstrakčiai. Reikia sugebėti atpažinti paslėptą prasmę, ironiją ir absurdą. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie mėgsta ir supranta juodą humorą, dažnai pasižymi aukštesniu verbaliniu ir neverbaliniu intelektu, yra mažiau agresyvūs ir geriau tvarkosi su neigiamomis emocijomis.
• Socialinis ryšys. Dalijimasis juodo humoro juokeliais gali sukurti stiprų ryšį tarp žmonių, kurie supranta ir priima šią humoro formą. Tai tarsi slapta kalba, parodanti, kad priklausai tam tikrai „genčiai“, kuri nebijo pažvelgti tamsai į akis ir iš jos pasijuokti. Tai sukuria bendrumo jausmą, ypač tarp tų, kurie išgyveno panašias sunkias patirtis.

Kur brėžiama riba? Juodas humoras vs. patyčios

Pati opiausia juodojo humoro tema – riba tarp to, kas yra juokinga, ir to, kas yra tiesiog įžeidu ir skaudina. Ši riba yra labai subjektyvi ir priklauso nuo daugybės veiksnių: konteksto, auditorijos, laiko ir paties juokelio pateikimo būdo. Tai, kas vienam atrodo kaip nekalta aštrybė, kitam gali būti gili asmeninė žaizda.

Vienas iš pagrindinių principų yra „punching up“ vs. „punching down“ (smūgiuoti aukštyn vs. smūgiuoti žemyn). Juodas humoras yra efektyviausias ir priimtiniausias, kai jis yra nukreiptas „aukštyn“ – į galinguosius, į abstrakčias idėjas (kaip mirtis ar likimas), į sistemas, o ne į pažeidžiamas, marginalizuotas grupes ar konkrečias aukas. Pavyzdžiui, juokelis apie politikų veidmainiškumą bus priimtas visiškai kitaip nei juokelis, kuris šaiposi iš neįgaliojo.

Laikas taip pat yra labai svarbus faktorius. Juokauti apie neseniai įvykusią tragediją, kol žaizdos dar neužgijusios, dažniausiai yra nepriimtina ir rodo empatijos stoką. Tačiau bėgant laikui, tos pačios temos gali tapti priimtinu juodojo humoro objektu. Tai leidžia visuomenei apdoroti trauminį įvykį ir judėti toliau.

Kontekstas ir auditorija yra ne mažiau svarbūs. Juokelis, papasakotas artimų draugų rate, kurie žino tavo intencijas, skambės visiškai kitaip nei tas pats juokelis, pasakytas viešai nepažįstamai auditorijai. Geras komikas ar tiesiog socialiai jautrus žmogus visada įvertins situaciją ir pagalvos, ar jo pokštas neperžengs ribų ir nesukels nereikalingo skausmo.

Juodas humoras mene ir kultūroje

Juodas humoras yra giliai įsišaknijęs Vakarų kultūroje ir mene. Literatūroje jo pavyzdžių galime rasti nuo Džonatano Svifto „Kuklaus pasiūlymo“, kuriame siūloma valgyti skurdžių vaikus, siekiant išspręsti bado problemą Airijoje, iki Džozefo Helerio romano „22-oji išlyga“ (Catch-22), kuriame absurdiškai vaizduojama karo beprasmybė.

Kine juodojo humoro meistrais laikomi tokie režisieriai kaip Stenlis Kubrikas („Daktaras Streindžlavas“), broliai Koenai („Fargo“, „Didysis Lebovskis“) ar Kventinas Tarantinas („Bulvarinis skaitalas“). Jų filmuose smurtas, mirtis ir nusikaltimai dažnai pateikiami su ironijos ir absurdo doze, priverčiančia žiūrovą juoktis nepatogiose situacijose.

Stand-up komedija yra dar viena sritis, kurioje klesti juodas humoras. Tokie komikai kaip Džordžas Karlinas, Bilas Hiksas, Entonis Džeselnikas ar Džimis Karas savo pasirodymuose nevengia pačių opiausių ir kontroversiškiausių temų. Jie provokuoja visuomenę, kvestionuoja tabu ir priverčia susimąstyti apie dalykus, kurių mes linkę vengti. Jų humoras dažnai yra socialinės kritikos įrankis, atkreipiantis dėmesį į visuomenės ydas ir veidmainystę.

Juodas humoras Lietuvoje

Lietuvių tautosakoje ir kultūroje taip pat galima rasti juodojo humoro elementų, nors galbūt jie nėra tokie akivaizdūs kaip anglosaksiškoje kultūroje. Mūsų folkloras pilnas pasakojimų apie velnius, raganas ir kitas mitologines būtybes, kurių paveikslai dažnai turi ir komiškų, ir šiurpių bruožų. Patarlės ir priežodžiai taip pat kartais atspindi fatalistinį, bet kartu ir ironišką požiūrį į gyvenimo sunkumus.

Sovietmetis ir jo absurdas tapo derlinga dirva specifiniam, subtiliam juodajam humorui. Anekdotai apie sovietų valdžią, deficitą, absurdą ir kasdienybės sunkumus buvo ne tik būdas pasipriešinti sistemai, bet ir psichologinės išgyvenimo priemonė. Juokas buvo vienas iš nedaugelio dalykų, kurių sistema negalėjo visiškai kontroliuoti.

Šiuolaikinėje Lietuvoje juodas humoras taip pat randa savo vietą. Socialiniuose tinkluose, memuose, interneto forumuose ir kai kurių komikų pasirodymuose galime matyti, kaip aštriai ir kartais kontroversiškai juokaujama aktualiomis socialinėmis, politinėmis ir buitinėmis temomis. Žinoma, kaip ir visur pasaulyje, Lietuvoje taip pat nuolat kyla diskusijos apie tai, kas yra leistina, o kas peržengia gero skonio ribas.

Apibendrinant: Juokas tamsoje

Juodas humoras yra sudėtingas, daugiasluoksnis ir kartais prieštaringas reiškinys. Tai ne tik būdas pasijuokti, bet ir įrankis, padedantis mums susidoroti su pačiais tamsiausiais gyvenimo aspektais. Jis leidžia mums pažvelgti baimei į akis, pripažinti pasaulio absurdą ir išsaugoti žmogiškumą net ir pačiose beviltiškiausiose situacijose. Nors jo ribos yra nuolat kvestionuojamos ir priklauso nuo daugybės subjektyvių veiksnių, negalima paneigti jo svarbos tiek psichologine, tiek kultūrine prasme.

Galų gale, gebėjimas juoktis iš savęs, iš savo baimių ir iš pačios mirties yra vienas iš stipriausių žmogaus ginklų. Tai liudijimas, kad net ir apgaubti tamsos, mes vis dar galime rasti šviesos spindulėlį – net jei tai tėra kreivas ir ironiškas šypsnys. Juodas humoras primena mums, kad gyvenimas, nepaisant visų jo tragedijų, yra ir be galo absurdiškas, o kartais geriausia, ką galime padaryti, tai tiesiog iš jo pasijuokti.