Kamikadzė: Daugiau Nei Savižudžiai Pilotai – Mitai, Realybė ir Tragiška Japonijos Istorijos Dalis

Žodis „kamikadzė“ Vakarų pasaulio sąmonėje yra tapęs kone sinonimu aklam fanatizmui ir pasiaukojančiai mirčiai. Įsivaizduojame jauną, fanatišką japonų pilotą, su šypsena veide skriejantį mirtin nuskristi į priešo laivą, vedamą vien aklos ištikimybės imperatoriui. Tačiau po šiuo supaprastintu ir dažnai klaidinančiu paveikslu slypi kur kas sudėtingesnė, tragiškesnė ir žmogiškesnė istorija. Tai pasakojimas ne tik apie karą ir desperaciją, bet ir apie pareigą, garbę, kultūrą ir tūkstančius jaunų vyrų, kurie buvo priversti padaryti neįsivaizduojamą pasirinkimą. Norint suprasti kamikadzės fenomeną, reikia atsigręžti ne tik į Antrojo pasaulinio karo pabaigos chaosą, bet ir į gilias Japonijos istorijos ir kultūros šaknis.

Ištakos: Iš kur kilo „Dieviškasis Vėjas“?

Pats terminas „kamikadzė“ (神風), reiškiantis „dieviškasis vėjas“, gimė gerokai anksčiau nei lėktuvai ir kariniai laivynai. Jo šaknys siekia XIII amžių, kai galingoji Mongolų imperija, vadovaujama Kublai Chano, dukart bandė įsiveržti į Japoniją. 1274 ir 1281 metais milžiniškos mongolų armados artinosi prie Japonijos krantų, ir atrodė, kad niekas negali sustabdyti šios galingos jėgos. Tačiau abu kartus, kai atrodė, jog Japonijos likimas jau nulemtas, pakilo galingi taifūnai, kurie sunaikino didžiąją dalį mongolų laivyno. Japonai šiuos stebuklingus išsigelbėjimus palaikė dievų įsikišimu, o vėjus, išgelbėjusius jų šalį, pavadino „kamikadze“.

Šis istorinis pasakojimas šimtmečiais formavo japonų nacionalinę savimonę – tikėjimą, kad jų šalis yra saugoma aukštesnių jėgų ir yra išskirtinė. Kai XX amžiaus viduryje Japonija atsidūrė ant pralaimėjimo slenksčio, šis senas mitas buvo prikeltas naujam gyvenimui. Karo propaganda pasinaudojo „dieviškojo vėjo“ legenda, siekdama įkvėpti tautą ir įtikinti, kad net ir beviltiškiausioje situacijoje yra įmanomas stebuklas. Jaunieji pilotai, tapę naujaisiais „kamikadzėmis“, turėjo tapti tuo stebuklu – žmogiškuoju taifūnu, kuris nušluos priešo laivyną.

Antrojo Pasaulinio Karo Desperacija: Kodėl atsirado kamikadzės?

Kamikadzių atsiradimas nebuvo iš anksto suplanuota strategijos dalis. Tai buvo desperatiškas ir tragiškas sprendimas, gimęs iš karinės katastrofos. Iki 1944 metų Japonijos imperija, kadaise dominavusi Ramiajame vandenyne, patyrė virtinę triuškinančių pralaimėjimų. Midvėjaus mūšis, Gvadalkanalas, Filipinų jūra – kiekvienas šių susirėmimų artino sąjungininkų pajėgas prie Japonijos salų. Imperatoriškasis laivynas ir oro pajėgos buvo nualinti, prarasta daugybė patyrusių pilotų, o pramonė nebegalėjo konkuruoti su milžiniška Amerikos gamybos mašina.

Tradicinė karyba tapo neefektyvi. Japonų lėktuvai buvo pasenę, pilotai – nepatyrę, o amerikiečių laivų gynybinės sistemos – pernelyg galingos. Šiame kontekste viceadmirolas Takijirō Ōnishi, vadovavęs oro pajėgoms Filipinuose, pasiūlė radikalią išeitį. Jis suprato, kad su turimais ištekliais vienintelis būdas garantuotai nuskandinti priešo lėktuvnešį – tai paversti patį lėktuvą valdoma bomba. Taip gimė Specialieji atakos daliniai, japoniškai vadinami Tokubetsu Kōgekitai (特別攻撃隊) arba sutrumpintai Tokkōtai. Vakarų pasaulis juos praminė kamikadzėmis.

Pirmoji oficiali kamikadzių ataka įvyko 1944 metų spalio 25 dieną Leitės įlankos mūšio metu. Penki „Zero“ naikintuvai, vadovaujami leitenanto Yukio Seki, pakilo į savo pirmąją ir paskutinę misiją. Jiems pavyko nuskandinti JAV eskortinį lėktuvnešį „St. Lo“ ir smarkiai apgadinti kelis kitus laivus. Ši „sėkmė“ įtvirtino kamikadzių taktiką kaip vieną pagrindinių Japonijos gynybos strategijų iki pat karo pabaigos.

Pilotas: Kas buvo tie jaunuoliai ir kaip jie tapdavo kamikadzėmis?

Populiarus mitas piešia kamikadzes kaip aklus fanatikus, nuo vaikystės auklėtus mirti už imperatorių. Tiesa yra kur kas sudėtingesnė. Nors militaristinė propaganda ir imperatoriaus kultas neabejotinai darė didžiulę įtaką, daugelis šių jaunų vyrų anaiptol nebuvo beasmeniai robotai. Nemaža dalis jų buvo universitetų studentai – būsimi inžinieriai, teisininkai, filosofai, poetai – pašaukti į kariuomenę, kai karas pasiekė kritinę stadiją.

Savanoriškumas buvo esminis principas, tačiau jis egzistavo sudėtingame socialinio spaudimo kontekste. Atsisakyti tapti savižudžiu pilotu reiškė ne tik pademonstruoti bailumą, bet ir užtraukti gėdą savo šeimai. Japonų kultūroje įskiepytos pareigos (giri) ir dėkingumo skolos (on) imperatoriui ir tėvynei idėjos buvo galingas motyvacijos įrankis. Daugelis jautė, kad tai yra jų pareiga – aukščiausia auka, kurią jie gali pasiūlyti savo šaliai jos sunkiausiu metu.

Treniruotės buvo trumpos ir brutalios. Jaunuoliai buvo mokomi tik pačių pagrindų: kaip pakilti, kaip orientuotis ir, svarbiausia, kaip nukreipti lėktuvą į judantį taikinį. Nusileidimo mokymai buvo tiesiog praleidžiami – jie nebuvo reikalingi. Lėktuvai, kuriais jie skraidė, dažnai buvo pasenę modeliai, prikrauti sprogmenų. Kartais būdavo naudojami ir specialiai sukurti aparatai, pavyzdžiui, raketinė skraidanti bomba „Yokosuka MXY-7 Ohka“ (liet. „vyšnios žiedas“). Amerikiečiai ją pašaipiai praminė „Baka“ (jap. „kvailys“), nes šį ginklą į mūšio lauką turėdavo atgabenti didesnis bombonešis, kuris pats tapdavo lengvu taikiniu.

Paskutinės Akimirkos: Ritualai ir Laiškai Namams

Vienas iš labiausiai jaudinančių kamikadzės istorijos aspektų – tai ritualai ir tradicijos, lydėję pilotus į paskutinę kelionę. Prieš skrydį jie dalyvaudavo specialioje ceremonijoje, kurios metu išgerdavo ritualinį puodelį sakės ar vandens. Ant kaktos jie rišdavosi baltą raištį – hachimaki – dažnai su patriotiniais šūkiais ar tekančios saulės simboliu. Kartais jie nešiodavosi ir senninbari – „tūkstančio dygsnių juostą“, kurią pasiūdavo tūkstantis moterų, kiekviena įsiūdama po vieną dygsnį, tikėdamos, kad tai apsaugos karį.

Tačiau tikrąjį šių jaunų vyrų vidinį pasaulį atskleidžia jų palikti atsisveikinimo laiškai (isho). Tai ne fanatiškų šūkių rinkiniai, o gilūs, jautrūs ir dažnai širdį veriantys tekstai. Juose pilotai išliedavo savo meilę tėvams, broliams ir seserims, dėkojo už vaikystę, prašė atleidimo už tai, kad negalės jais pasirūpinti senatvėje. Daugelyje laiškų persipina patriotinė pareiga ir asmeninis liūdesys. Kai kurie rašė apie garbę mirti už imperatorių, kiti – apie vyšnių žiedus, kurie, kaip ir jie, nužydi pačiame gražume. Pasitaikydavo ir abejonių, baimės ar net netiesioginės kritikos karo beprasmybei.

Vienas pilotas rašė: „Brangi mama, prašau, nesielvartauk dėl manęs. Man garbė, kad galiu atiduoti gyvybę už mūsų šalį. Vienintelis dalykas, dėl kurio apgailestauju – kad daugiau niekada nepamatysiu tavo veido.“ Šie laiškai atskleidžia ne fanatikus, o žmones – sūnus, brolius, studentus – įstrigusius negailestingoje istorijos tėkmėje, bandančius rasti prasmę savo aukoje.

Poveikis ir Efektyvumas: Ar kamikadzių atakos buvo sėkmingos?

Vertinant kamikadzių taktikos efektyvumą, atsakymas nėra vienareikšmis. Viena vertus, jos sukėlė milžinišką psichologinį šoką sąjungininkų pajėgoms. Baimė, kad bet kuris artėjantis lėktuvas gali būti savižudis, kėlė nuolatinę įtampą ir pareikalavo didžiulių gynybos pastangų. Materialinė žala taip pat buvo didelė. Skaičiuojama, kad apie 3800 kamikadzių pilotų nuskandino arba negrįžtamai sugadino apie 50 sąjungininkų laivų, o dar šimtus apgadino.

Didžiausią siaubą kamikadzės pasėjo Okinavos mūšyje 1945 metų pavasarį, kuris tapo jų gulbės giesme. Tūkstančiai savižudiškų skrydžių smigo į JAV laivyną, paversdami vandenis aplink salą pragaru. Tačiau, nepaisant taktinių laimėjimų ir sukelto siaubo, strategine prasme kamikadzių atakos buvo nesėkmingos. Jos negalėjo pakeisti karo eigos. Japonija vis tiek pralaimėjo. Aukos buvo milžiniškos – ne tik prarastos jaunų vyrų gyvybės, bet ir lėktuvai bei degalai, kurie galėjo būti panaudoti efektyviau ginant pačią Japoniją.

Pataikymo procentas buvo palyginti nedidelis, svyruojantis tarp 10 ir 20 procentų. Sąjungininkai greitai prisitaikė: sustiprino oro patrulius, radarų sistemas ir priešlėktuvinę gynybą laivuose. Galiausiai, kamikadzės tapo simboliu ne Japonijos dvasios stiprybės, o jos desperacijos ir artėjančio žlugimo.

Palikimas ir Atmintis: Kaip Japonija prisimena savo kamikadzes?

Pasibaigus karui, Japonijai teko susidurti su skausmingu ir sudėtingu kamikadzių palikimu. Iš karo meto didvyrių ir tautos gelbėtojų jie pamažu virto tragiškomis militaristinio režimo aukomis. Šiandien Japonijoje požiūris į juos yra nevienareikšmis ir kupinas pagarbios tylos. Miesteliuose, tokiuose kaip Čiranas, kur buvo viena pagrindinių kamikadzių bazių, veikia Taikos muziejai, skirti jų atminimui. Juose eksponuojami pilotų portretai, asmeniniai daiktai ir, svarbiausia, jų atsisveikinimo laiškai, pabrėžiantys ne karą, o prarastą žmogiškumą ir taikos svarbą.

Vis dėlto, tema išlieka kontroversiška, ypač dėl Jasukunio šventyklos Tokijuje, kurioje tarp kitų kareivių dvasių yra garbinami ir kamikadzės, kartu su nuteistais karo nusikaltėliais. Oficialūs Japonijos politikų apsilankymai šioje šventykloje kaskart sukelia diplomatinius skandalus su Kinija ir Pietų Korėja.

Vakarų kultūroje žodis „kamikadzė“ prarado savo istorinį svorį ir dažnai vartojamas paviršutiniškai, apibūdinant bet kokį beatodairišką ar rizikingą elgesį – nuo neatsargaus vairuotojo iki rizikingo verslo sprendimo. Tai tik parodo, kaip lengvai istorinė tragedija gali virsti banaliu posakiu, praradusiu ryšį su tūkstančiais realių likimų.

Kamikadzės istorija – tai priminimas apie baisią karo kainą. Tai ne tik pasakojimas apie lėktuvus ir mūšius, bet apie jaunus žmones, priverstus aukoti savo ateitį dėl ideologijos, kuri galiausiai juos sužlugdė. Suprasdami jų motyvaciją, baimę ir meilę, galime geriau suvokti ne tik Japonijos istoriją, bet ir universalią tiesą apie tai, kaip karas sunaikina ne tik kūnus, bet ir sielas.