Pasyvumas: nematomas visuomenės stabdys

Pasyvumas – tai būsena, kai žmogus ar grupė žmonių vengia aktyvaus dalyvavimo, iniciatyvos, atsakomybės. Jis gali pasireikšti įvairiose gyvenimo srityse: nuo asmeninių santykių iki politinio gyvenimo. Nors kartais pasyvumas gali būti sąmoningas pasirinkimas, pavyzdžiui, norint pailsėti ar išvengti konflikto, ilgalaikis ir visaapimantis pasyvumas dažnai turi neigiamų pasekmių tiek individui, tiek visai visuomenei.

Pasyvumo priežastys: kodėl tampame stebėtojais?

Pasyvumo priežasčių yra daugybė, ir jos dažnai persipina. Štai keletas pagrindinių:

• Baimė. Baimė suklysti, būti sukritikuotam, patirti nesėkmę ar net sulaukti neigiamų pasekmių gali paralyžiuoti ir skatinti likti nuošalyje.
• Nusivylimas. Kartojantis nesėkmėms ar susidūrus su neįveikiamomis kliūtimis, gali kilti nusivylimas ir netikėjimas, kad kažką galima pakeisti.
• Atsakomybės vengimas. Aktyvus dalyvavimas reiškia atsakomybės prisiėmimą. Kai kurie žmonės vengia atsakomybės dėl įvairių priežasčių: tingumo, nepasitikėjimo savimi, noro išvengti papildomo krūvio.
• Informacijos trūkumas. Nežinojimas, kaip elgtis tam tikroje situacijoje, arba nepakankamas supratimas apie problemą gali lemti pasyvumą.
• Socialinės normos. Kartais visuomenėje vyraujančios nuostatos ir elgesio modeliai gali skatinti pasyvumą. Pavyzdžiui, jei aplinkoje įprasta nesikišti į kitų reikalus arba viską palikti „kaip yra”, žmogus gali prisitaikyti prie tokio elgesio.
• Išmoktas bejėgiškumas. Tai psichologinė būsena, kai žmogus, patyręs daugybę nekontroliuojamų neigiamų įvykių, nustoja tikėti, kad gali ką nors pakeisti, net ir tada, kai atsiranda galimybių.

• Perdegimas. Ilgalaikis stresas ir emocinis išsekimas gali sukelti apatiją ir norą atsiriboti nuo visko, kas reikalauja pastangų.
• Žema savivertė. Nepasitikėjimas savimi, savo gebėjimais ir nuomone gali slopinti norą reikštis ir veikti.

Pasyvumo apraiškos: nuo asmeninio gyvenimo iki politikos

Pasyvumas gali pasireikšti įvairiais būdais ir skirtingose srityse:

• Asmeniniame gyvenime: vengimas spręsti problemas santykiuose, atidėliojimas svarbių sprendimų, nesugebėjimas išreikšti savo poreikių ir norų, pasyvus sutikimas su nepalankiomis aplinkybėmis.
• Darbo aplinkoje: iniciatyvos stoka, vengimas prisiimti atsakomybę, nesidomėjimas įmonės veikla, tylus nepritarimas netinkamiems sprendimams.
• Socialinėje sferoje: nedalyvavimas bendruomenės veikloje, abejingumas socialinėms problemoms, nebalsavimas rinkimuose, nesidomėjimas politika.
• Švietimo sistemoje: mokinių ir studentų neaktyvumas pamokose, nesidomėjimas mokomuoju dalyku, nenoras kelti klausimus ar reikšti savo nuomonę.

Pasyvumo pasekmės: kodėl svarbu būti aktyviam?

Ilgalaikis pasyvumas gali turėti rimtų pasekmių tiek individui, tiek visuomenei:

• Asmeninės pasekmės: praleistos galimybės, neišnaudotas potencialas, žema savivertė, depresija, nerimas, socialinė izoliacija, nesėkmės asmeniniame ir profesiniame gyvenime.
• Socialinės pasekmės: stagnacija visuomenėje, nesugebėjimas spręsti socialinių problemų, neteisybės įsigalėjimas, demokratijos silpnėjimas, autoritarinių režimų atsiradimo rizika.
• Ekonominės pasekmės: mažesnis produktyvumas, inovacijų stoka, lėtesnis ekonomikos augimas, nedarbas.

Kaip įveikti pasyvumą: žingsniai aktyvesnio gyvenimo link

Nors įveikti pasyvumą gali būti sunku, tai tikrai įmanoma. Štai keletas patarimų:

• Nustatyk pasyvumo priežastis. Pirmasis žingsnis – suprasti, kas tave verčia būti pasyviam. Ar tai baimė, nusivylimas, atsakomybės vengimas, ar kažkas kita?
• Pradėk nuo mažų žingsnių. Nesistenk iš karto pakeisti visko. Pradėk nuo mažų, lengvai įgyvendinamų tikslų. Pavyzdžiui, jei esi neaktyvus darbe, pabandyk vieną kartą per savaitę išsakyti savo nuomonę susirinkime.
• Ieškok palaikymo. Pasidalink savo sunkumais su draugais, šeimos nariais ar specialistais (psichologu, koučeriu). Palaikymas ir padrąsinimas gali labai padėti.
• Ugdyk savivertę. Stiprink savo pasitikėjimą savimi, pabrėžk savo stipriąsias puses, mokykis iš klaidų.
• Mokykis naujų įgūdžių. Žinios ir įgūdžiai suteikia pasitikėjimo savimi ir leidžia jaustis kompetentingesniam.
• Išeik iš komforto zonos. Kartais reikia šiek tiek „pasistumdyti” save, kad įveiktum pasyvumą. Išbandyk naujus dalykus, susipažink su naujais žmonėmis, daryk tai, kas tave šiek tiek gąsdina.
• Nusistatyk aiškius tikslus. Aiškūs tikslai suteikia kryptį ir motyvaciją veikti.
• Švęsk mažas pergales. Kiekvienas mažas žingsnis į priekį yra pergalė. Nepamiršk savęs apdovanoti už pastangas.
• Būk kantrus. Pasyvumo įveikimas yra ilgalaikis procesas. Nebūk per daug griežtas sau ir nenuleisk rankų, jei iš karto nepavyks.
• Domėkis. Rask veiklą, hobį, ar sritį kuri tau yra įdomi ir kurioje galėtum save realizuoti.

Pasyvumas Lietuvoje: ar esame stebėtojų tauta?

Kartais galima išgirsti teiginių, kad lietuviai yra pasyvi tauta. Tačiau ar tai tiesa? Vienareikšmiškai atsakyti sunku. Viena vertus, yra pavyzdžių, rodančių lietuvių aktyvumą: Sąjūdžio laikai, savanorių dalyvavimas Ukrainos kare, įvairios pilietinės iniciatyvos. Kita vertus, apklausos rodo, kad politinis aktyvumas Lietuvoje nėra labai didelis, o dalyvavimas visuomeninėse organizacijose – taip pat. Galima teigti, kad pasyvumas Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, yra problema, tačiau ji nėra unikali. Svarbu suprasti šio reiškinio priežastis ir ieškoti būdų, kaip skatinti aktyvesnį piliečių dalyvavimą visuomenės gyvenime. Tai galėtų būti daroma per švietimą, pilietinės visuomenės stiprinimą, dialogo tarp valdžios ir piliečių skatinimą, bei sudarant palankias sąlygas žmonių iniciatyvoms.

Pasyvumas – tai ne tik asmeninė problema, bet ir visos visuomenės iššūkis. Kiekvienas iš mūsų turime atsakomybę už savo veiksmus ir neveikimą. Aktyvus dalyvavimas, iniciatyva ir atsakomybė yra būtini norint kurti geresnę ateitį sau ir ateities kartoms.