Politinės krypties paieškos: Nacionalinio susivienijimo fenomenas ir valstybingumo idėja XXI amžiuje

Lietuvos politiniame žemėlapyje nuolat atsiranda ir išnyksta įvairūs judėjimai, tačiau Nacionalinis susivienijimas užima unikalią, o kartais ir kontroversišką nišą. Tai nėra tiesiog dar viena partija, susikūrusi prieš rinkimus siekiant valdžios postų. Tai politinis darinys, kuris save kildina iš gilių akademinių diskusijų, filosofinių valstybės išlikimo klausimų ir kritinio požiūrio į dabartinę Europos Sąjungos raidą. Norint suprasti šią organizaciją, nepakanka perskaityti jų programos santraukos – būtina pasigilinti į idėjas, kurios motyvuoja jų lyderius, ir į socialines įtampas, kurios leidžia šiai partijai auginti savo elektoratą.

Šiame straipsnyje detaliai išnagrinėsime Nacionalinio susivienijimo genezę, ideologinius pamatus, lyderių asmenybes bei jų santykį su tradicinėmis Lietuvos partijomis. Taip pat aptarsime, kodėl ši politinė jėga kelia tiek daug aistrų – nuo visiško atmetimo ir etikečių klijavimo iki aklos ištikimybės.

Nuo diskusijų klubų iki politinės arenos: Istorinė perspektyva

Nacionalinis susivienijimas neatsirado tuščioje vietoje. Jo šaknys glūdi intelektualiniuose sambūriuose, kurie prasidėjo gerokai anksčiau nei pati partija buvo oficialiai įregistruota. Pagrindinis šio judėjimo variklis – „Vilniaus forumas“, pilietinis judėjimas, kuris vėliau išsiplėtė į regioninius forumus. Pradinė idėja buvo ne politinė valdžia, o intelektualinė rezistencija.

Dešimtmečio pradžioje grupė intelektualų, vadovaujamų filosofo profesoriaus Vytauto Radžvilo, pradėjo garsiai kalbėti apie tai, kad Lietuva praranda savo suverenitetą. Tuo metu, kai didžioji dalis politinio elito džiaugėsi integracija į Vakarų struktūras ir ekonominiu augimu, šis judėjimas kėlė nepatogius klausimus apie kultūrinį tapatumą, demografinę krizę ir emigraciją.

Kodėl „sisteminės“ partijos tapo taikiniu?

Vienas iš pagrindinių Nacionalinio susivienijimo naratyvų yra opozicija vadinamosioms „sisteminėms“ partijoms. Jų požiūriu, tiek socialdemokratai, tiek konservatoriai (TS-LKD) tapo neatskiriami savo veiksmais – visi jie, pasak NS ideologų, tarnauja „globalios Lietuvos“ vizijai, kurioje tautinė valstybė tampa tik administraciniu vienetu didesnėje federalinėje Europos struktūroje.

Būtent šis bekompromisis požiūris leido jiems pritraukti specifinį rinkėjų segmentą: išsilavinusius, dažnai miestuose gyvenančius žmones, kurie jaučiasi nusivylę Tėvynės sąjungos (konservatorių) posūkiu į liberalizmą. Tai nėra tipinis populistinis elektoratas, kurį vilioja pažadai padidinti pensijas. Tai rinkėjas, kuriam rūpi istorinė atmintis, kalba ir geopolitinė strategija.

Ideologinis stuburas: Tarp konservatizmo ir nacionalizmo

Nacionalinį susivienijimą dažnai bandoma įsprausti į „kraštutinės dešinės“ rėmus, tačiau patys partijos atstovai save identifikuoja kaip klasikinės valstybingumo idėjos gynėjus. Jų ideologija remiasi keliomis pamatinėmis kolonomis, kurios išskiria juos iš bendro politinio triukšmo.

• Suverenitetas virš integracijos. Partija griežtai pasisako prieš tolesnį ES galių didinimą nacionalinių valstybių sąskaita. Jie nėra už išstojimą iš ES (bent jau oficialiai), tačiau pasisako už „Tautų Europą“ – modelį, kuriame sprendimų priėmimo galia lieka nacionaliniuose parlamentuose, o ne Briuselio biurokratijos rankose.
• Kultūrinis konservatizmas. Tai viena ryškiausių jų savybių. Priešinimasis Stambulo konvencijai, partnerystės įstatymui ir „woke“ kultūros importui iš Vakarų. Jų retorikoje šeima yra ne tik socialinis vienetas, bet ir tautos išlikimo garantas.
• Lietuvių kalbos statusas. Nacionalinis susivienijimas ypač aktyviai priešinasi asmenvardžių rašybai ne lietuviškais rašmenimis dokumentuose, traktuodami tai kaip Konstitucijos pažeidimą ir valstybinės kalbos išdavystę.
• Istorinė atmintis. Jie nuosekliai kovoja dėl istorinių asmenybių, tokių kaip Kazys Škirpa ar Jonas Noreika-Generolas Vėtra, įamžinimo, teigdami, kad dabartinė valdžia bando perrašyti istoriją pagal kaimyninių valstybių ar tarptautinių organizacijų pageidavimus.

Ši ideologinė laikysena yra labai nepatogi oponentams, nes ji grindžiama ne emociniais šūksniais, o dažnai sudėtingais filosofiniais ir politologiniais argumentais. Tai verčia oponentus diskutuoti ne su „tamsuoliais“, kaip kartais bandoma vaizduoti dešiniuosius radikalus, o su profesoriais ir doktorantais.

Lyderystės fenomenas: Profesorius ir mokinys

Nacionalinio susivienijimo veidas yra neatsiejamas nuo dviejų asmenybių – Vytauto Radžvilo ir Vytauto Sinicos. Šis duetas simbolizuoja kartų tęstinumą, kuris yra retas Lietuvos politikoje.

Vytautas Radžvilas: Ideologinis tėvas

Profesorius V. Radžvilas yra Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, filosofas, kurio tekstai pasižymi gilumu ir sudėtingumu. Jis nėra tipinis politikas, kuris šypsosi plakatuose. Jo kalbos dažnai primena akademines paskaitas, kupinas istorinių paralelių ir niūrių prognozių. Radžvilas suformavo teorinį pagrindą, teigiantį, kad Lietuva išgyvena „valstybingumo saulėlydį“. Jo autoritetas pritraukia vyresnės kartos inteligentiją, kuri jaučia nostalgiją Sąjūdžio laikų idealizmui.

Vytautas Sinica: Naujosios kartos balsas

Jei Radžvilas yra strategas ir filosofas, tai Vytautas Sinica yra taktikas ir vykdytojas. Jaunas politologas sugebėjo suburti jaunimą („Pro Patria“ sambūris) ir paversti sudėtingas idėjas suprantamesnėmis plačiajai visuomenei. Sinicos sėkmė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos rinkimuose parodė, kad nacionalizmas gali būti patrauklus ir jaunam, išsilavinusiam miestiečiui, kuris nebūtinai tapatina save su kaimiškuoju elektoratu.

Nacionalinis susivienijimas ir rinkimų matematika

Politikoje idėjos yra svarbios, tačiau be rinkėjų balsų jos lieka tik teorija. Nacionalinio susivienijimo kelias į valdžią yra duobėtas. 2020 metų Seimo rinkimuose partija neperžengė 5 procentų barjero, tačiau tai nebuvo pabaiga. Jų strategija pasirodė esanti ilgalaikė.

Lūžio tašku galima laikyti 2023 metų savivaldos rinkimus, ypač Vilniuje. Čia partija sugebėjo peržengti barjerą ir patekti į tarybą. Tai buvo didžiulis psichologinis laimėjimas. Analizuojant balsavimo rezultatus, paaiškėjo įdomi tendencija: už juos balsavo ne skurdžiausi rajonai, o dažnai tie patys rinkėjai, kurie anksčiau rinkdavosi TS-LKD. Tai rodo, kad dešiniajame flange atsirado skilimas. Dalis konservatyvių rinkėjų jaučiasi išduoti savo partijos liberalėjimo ir ieško alternatyvos.

Tačiau nacionaliniu mastu partija susiduria su „lubomis“. Jų retorika yra per daug intelektuali ir specifinė regionų gyventojams, kuriems dažnai svarbesnės ūkinės problemos nei diskusijos apie Europos federaciją ar istorinės atminties lentas. Tai yra pagrindinis iššūkis Nacionaliniam susivienijimui – kaip išplėsti savo bazę, neprarandant ideologinio grynumo?

Konfliktas su žiniasklaida ir „Izoliacijos“ naratyvas

Vienas iš dažniausiai Nacionalinio susivienijimo atstovų kartojamų teiginių yra tai, kad jie yra blokuojami didžiosios žiniasklaidos. Jie teigia, kad LRT ir komerciniai kanalai sąmoningai ignoruoja jų veiklą arba nušviečia ją tik neigiamame kontekste. Šis „aukos“ ir „tiesos sakytojo, kurį bando nutildyti“ vaidmuo jiems politiškai naudingas.

Tai mobilizuoja šalininkus ir skatina juos burtis alternatyviuose informaciniuose kanaluose. Socialiniai tinklai, „YouTube“ laidos ir nuosavi portalai tampa pagrindine jų komunikacijos priemone. Tai sukuria uždarą informacinį burbulą, kuriame partijos tiesos priimamos be kritikos, o bet kokia išorinė kritika vertinama kaip „sistemos ataka“.

Kuo NS skiriasi nuo kitų mažųjų partijų?

Lietuvoje netrūksta mažų partijų, kurios bando patekti į Seimą. Tačiau Nacionalinis susivienijimas išsiskiria keliais aspektais:

1. Intelektualinis potencialas. Skirtingai nei daugelis populistinių judėjimų, NS gretose yra daug akademinio sluoksnio atstovų. Tai suteikia jiems solidumo ir leidžia dalyvauti diskusijose lygiaverčiai su oponentais.
2. Jaunimo pritraukimas. Daugelis tradicinių partijų sensta. NS, per „Pro Patria“ ir kitas iniciatyvas, sugebėjo užsiauginti jaunų, motyvuotų ir ideologiškai raštingų narių kartą. Tai investicija į ateitį, kurios vaisiai gali pasirodyti po 10 ar 15 metų.
3. Nuoseklumas. Galima nesutikti su jų idėjomis, bet sunku apkaltinti juos nuomonės keitimu. Jie nekeičia savo pozicijos priklausomai nuo vėjo krypties, kas politikoje yra ir privalumas, ir trūkumas (nes riboja lankstumą derybose).

Kritika ir grėsmės: Kita medalio pusė

Būtų nesąžininga kalbėti apie Nacionalinį susivienijimą tik per jų pačių prizmę. Kritikai, tiek politologai, tiek žmogaus teisių aktyvistai, įžvelgia rimtų pavojų šios partijos retorikoje.

Pagrindinė kritika nukreipta į jų požiūrį į žmogaus teises. Griežta retorika prieš LGBT bendruomenę, migrantus ir oponentus dažnai balansuoja ties neapykantos kalbos riba. Kritikai teigia, kad NS skatina visuomenės susipriešinimą, kursto baimes ir ieško priešų ten, kur jų nėra. Jų vizija apie uždarą, etniškai homogenišką Lietuvą XXI amžiaus globaliame pasaulyje daugeliui atrodo ne tik utopinė, bet ir pavojinga valstybės ekonominei raidai bei saugumui.

Taip pat kyla klausimų dėl jų geopolitinės laikysenos. Nors jie griežtai pasisako prieš Rusiją, jų euroskeptiškas tonas, kritikų nuomone, objektyviai silpnina Vakarų vienybę – o tai yra naudinga tam pačiam Kremliui. Paradoksas: būdami aršūs antikomunistai ir antirusiški, savo kritika Europos Sąjungai jie kartais atkartoja naratyvus, kurie skamba ir iš Rytų propagandos kanalų.

Ekonominė programa: Silpnoji grandis?

Jei paklaustumėte vidutinio rinkėjo, ką Nacionalinis susivienijimas siūlo mokesčių ar ekonomikos srityje, retas galėtų atsakyti. Partijos „arkliukas“ yra kultūra, istorija ir geopolitika. Ekonominė dalis dažnai lieka šešėlyje arba yra pateikiama per valstybingumo prizmę (pvz., strateginių įmonių kontrolė).

Jų ekonominėje programoje galima įžvelgti protekcionizmo elementų, norą stiprinti vidurinę klasę ir paramą šeimoms, tačiau trūksta konkrečių, detalių mechanizmų, kaip tai bus pasiekta. Tai gali būti kliūtis siekiant pritraukti pragmatišką rinkėją, kuriam rūpi ne tik Gedimino kalno vėliava, bet ir PVM tarifas ar investicinė aplinka.

Ateities prognozės: Ar įmanomas proveržis?

Žvelgiant į ateitį, Nacionalinio susivienijimo likimas priklausys nuo kelių faktorių. Pirmiausia – nuo bendros geopolitinės situacijos. Jei Europa susidurs su didelėmis migracijos krizėmis ar kultūriniais karais, NS populiarumas natūraliai augs. Žmonės neramiais laikais linkę ieškoti tvirtos rankos ir aiškaus identiteto.

Antrasis faktorius – Tėvynės sąjungos (TS-LKD) transformacija. Jei konservatoriai toliau judės link liberaliojo centro, dešiniajame flange atsivers didžiulė vakuumo zona, kurią Nacionalinis susivienijimas yra pasiruošęs užpildyti. Tačiau tam jiems reikės sušvelninti kai kuriuos retorikos kampus, kad neatbaidytų nuosaikesnių rinkėjų.

Trečiasis iššūkis – vidinė partijos dinamika. Kaip partija vystysis, kai jos įkūrėjas Vytautas Radžvilas pasitrauks iš aktyvios veiklos? Ar jaunoji karta sugebės išlaikyti partijos vientisumą ir autoritetą? Vytautas Sinica demonstruoja lyderystę, tačiau partijos valdymas reikalauja ne tik charizmos, bet ir diplomatinių gebėjimų vienijant skirtingus žmones.

Ar Nacionalinis susivienijimas taps „Lietuvos Fidesz“?

Dažnai pasigirsta lyginimų su Vengrijos valdančiąja partija „Fidesz“ ar Lenkijos „Teisė ir Teisingumas“ (PiS). Nors ideologinių panašumų yra daug (suvereniteto akcentavimas, krikščioniškos vertybės, opozicija Briuseliui), situacija Lietuvoje kitokia. Lietuvių visuomenė istoriškai yra mažiau religinga nei lenkų ir atsargiau žiūri į radikalius pokyčius.

Be to, Nacionalinis susivienijimas kol kas neturi tokio masinio palaikymo regionuose, kokį turėjo minėtos partijos savo šalyse. Kad taptų dominuojančia jėga, NS turi išmokti kalbėti ne tik apie aukštąsias materijas, bet ir apie kasdienes žmonių problemas paprasta, suprantama kalba.

Baigiamosios įžvalgos

Nacionalinis susivienijimas yra neabejotinai ryškus reiškinys Lietuvos politikoje. Jie atlieka svarbią funkciją – kelia klausimus, kurių kiti vengia, ir verčia tradicines partijas pasitempti ideologiškai. Net ir tie, kurie nekenčia šios partijos, privalo pripažinti, kad ji įnešė į politinę darbotvarkę temas, kurios anksčiau buvo nutylimos.

Ar jie taps didele parlamentine partija, ar liks įtakingu, bet mažu intelektualų klubu? Tai parodys artimiausi rinkimų ciklai. Tačiau viena aišku – kol Europoje ir Lietuvoje vyks diskusijos dėl valstybių ateities, identiteto ir suvereniteto ribų, Nacionalinio susivienijimo balsas bus girdimas. Jie yra simptomas tų gilių procesų, kurie vyksta Vakarų civilizacijoje, ir jų sėkmė ar nesėkmė bus puikus indikatorius, kuria kryptimi juda Lietuvos visuomenė – link atviros, globalios valstybės ar link uždaresnės, nacionalinį identitetą pabrėžiančios tvirtovės.

Rinkėjui belieka atidžiai stebėti, analizuoti ir spręsti, kuri vizija jam artimesnė. Nes galiausiai, politika yra ne apie partijų pavadinimus, o apie tai, kokioje valstybėje norime gyventi mes ir mūsų vaikai.