„Senoji Senjora” Triumfuoja: „Juventus” Istorija, Legendos ir Italijos Futbolo Sostas

Italijos futbolas, arba „Calcio”, yra kupinas aistros, dramos, grožio ir, žinoma, kontroversijų. O viso šio katilo centre, tarsi epinis herojus ir antiherojus viename, stovi klubas, kurio vardas yra tapęs pergalės sinonimu – Turino „Juventus”. Tai ne šiaip futbolo komanda. Tai institucija, dinastija, globalus prekės ženklas ir, svarbiausia, milijonų širdžių plakimas juodai baltais marškinėliais. „La Vecchia Signora” (Senoji Senjora) – šis meilus, bet kartu ir pagarbus epitetas puikiai atspindi klubo esmę: ilgaamžiškumą, išmintį ir nesenstančią jėgą. Bet kas slypi už šio didingo fasado? Kaip Turino moksleivių svajonė virto vienu galingiausių futbolo klubų pasaulyje?

Šiame straipsnyje mes neriame gilyn į „Juventus” pasaulį. Nuo kuklios pradžios Pjemonto sostinėje iki „Scudetti” kolekcijų, nuo Europos viršūnių iki skaudžiausių nuopolių ir neįtikėtinų atgimimų. Tai pasakojimas apie ištikimybę, genialumą, verslo imperiją ir nesutramdomą norą laimėti. „Fino alla fine” – „Iki pat pabaigos”. Tai ne tik klubo šūkis. Tai jo DNR.

Gimimas ant Suolelio: Nuo Licėjaus Iki Agnelli Imperijos

Viskas prasidėjo 1897 metais Turine, ant suolelio „Corso Re Umberto” alėjoje. Grupė studentų iš „Massimo d’Azeglio” licėjaus, degantys aistra naujam žaidimui iš Anglijos, nusprendė įkurti savo sporto klubą. Jų vidutinis amžius vos siekė 17 metų, todėl pavadinimas atėjo natūraliai – „Juventus”, lotyniškai reiškiantis „jaunystė”. Ironiška, kad bėgant dešimtmečiams klubas gaus pravardę „Senoji Senjora”.

Iš pradžių komanda žaidė su rožiniais marškinėliais. Tačiau legendiniai juodai balti dryžiai (bianconeri) atsirado visai netikėtai. 1903 metais klubas ieškojo patvaresnės aprangos. Vienas iš žaidėjų, anglas Johnas Savage’as, turėjo ryšių su „Notts County” klubu Anglijoje. Jis užsakė aprangas iš Notingemo, ir atkeliavo siuntinys su juodai baltais dryžuotais marškinėliais. Spalvos prigijo ir tapo amžinu klubo simboliu.

Agnelli Šeimos Prisilietimas: Verslas Susitinka Futbolą

Pirmąjį Italijos čempionų titulą („Scudetto”) „Juventus” laimėjo 1905 metais. Tačiau tikroji klubo transformacija įvyko 1923-aisiais. Būtent tada Edoardo Agnelli, garsiosios FIAT automobilių imperijos įkūrėjo sūnus, tapo klubo prezidentu. Tai buvo lūžio taškas, sujungęs „Juventus” likimą su viena įtakingiausių Italijos šeimų. Šis ryšys tęsiasi iki šiol (per „Exor” holdingą) ir yra ilgiausiai trunkanti vienos šeimos sporto klubo nuosavybė pasaulyje.

Agnelli atnešė ne tik finansinį stabilumą, bet ir profesionalų požiūrį. Klubas pradėjo samdyti geriausius žaidėjus, statyti naują stadioną. Rezultatai netruko ateiti. 1930-aisiais „Juventus” dominavo Italijoje, laimėdama penkis „Scudetti” iš eilės (1930-1935), laikotarpį, žinomą kaip „Quinquennio d’Oro” (Auksinis penkmetis). Tai buvo komanda, kurios branduolį sudarė žaidėjai, vėliau tapę 1934 metų Pasaulio čempionais su Italijos rinktine.

Pokario Metai ir Europos Scenos Užkariavimas

Po Antrojo pasaulinio karo „Juventus” tęsė savo sėkmės istoriją. 1950-aisiais ir 60-aisiais klubo veidais tapo legendinis „Magiškasis Trio”: valas Johnas Charlesas (Milžinas), argentinietis Omaras Sívori ir, žinoma, ilgametis klubo simbolis Giampiero Boniperti. Jų era atnešė dar tris titulus ir pirmąją „žvaigždę” ant marškinėlių, skiriamą už 10 laimėtų „Scudetti” (1958 m.).

Trapattoni Era: Pasaulio Viršūnėje su Karčiu Prieskoniu

Vis dėlto, „Juventus” ilgai buvo laikomas tik Italijos galiūnu. Viskas pasikeitė 1970-aisiais, kai prie komandos vairo stojo jaunas ir ambicingas treneris Giovanni Trapattoni. Jo vadovaujama komanda tapo taktinio meistriškumo ir geležinės gynybos pavyzdžiu.

Su tokiais žaidėjais kaip vartininkas Dino Zoffas, legendinis gynėjas Gaetano Scirea (klubo džentelmeno etalonas), Antonio Cabrini, Claudio Gentile ir Marco Tardelli, „Juvė” dominavo aikštėje. 1977 metais jie iškovojo pirmąjį Europos trofėjų – UEFA taurę.

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo pradžioje prie komandos prisijungė prancūzų maestro Michelis Platini. Tai buvo absoliuti superžvaigždė. Tris kartus iš eilės laimėjęs „Auksinį kamuolį” (Ballon d’Or), Platini vedė „Juventus” į Europos Čempionų taurės (dabartinės Čempionų lygos) finalą 1985 metais. Tačiau tai, kas turėjo būti šlovės akimirka, virto viena tamsiausių dienų futbolo istorijoje.

Finale Briuselyje, Heyselio stadione, prieš „Liverpool” įvyko tragedija. Dėl sirgalių spūsties ir griūvančios sienos žuvo 39 žmonės, dauguma jų – „Juventus” sirgaliai. Rungtynės, nepaisant tragedijos, buvo sužaistos, ir „Juventus” laimėjo 1-0 po Platini realizuoto baudinio. Tačiau pergalė amžinai liko aptemdyta netekties šešėlio.

„Calciopoli” Skandalas: Nuo Viršūnės į Bedugnę

Dešimtajame dešimtmetyje „Juventus” išgyveno dar vieną pakilimą, vadovaujant Marcello Lippi. Tai buvo era, dovanojusi pasauliui tokius talentus kaip Alessandro Del Piero – žaidėją, tapusį klubo simboliu, rekordininku ir sirgalių numylėtiniu, žinomu „Pinturicchio” pravarde. Kartu su juo žibėjo Gianluca Vialli, Fabrizio Ravanelli, o vėliau – Zinedine’as Zidane’as ir Pavelas Nedvědas.

Ši karta 1996 metais laimėjo UEFA Čempionų lygą, finale po baudinių serijos įveikusi Amsterdamo „Ajax”. Tai buvo antrasis ir kol kas paskutinis „Senosios Senjoros” triumfas prestižiškiausiame Europos turnyre, nepaisant to, kad vėliau jie dar ne kartą žaidė finale.

Tamsiausia Diena: Serie B

2006-ieji turėjo būti dar vieni triumfo metai. „Juventus” ką tik buvo laimėjęs antrąjį „Scudetto” iš eilės, o Italijos rinktinė, kurios stuburą sudarė „Juvės” žaidėjai (Buffonas, Cannavaro, Del Piero, Zambrotta, Camoranesi), laimėjo Pasaulio taurę Vokietijoje. Tačiau tada sprogo bomba.

„Calciopoli” skandalas sukrėtė visą Italijos futbolą. Tyrimas atskleidė sudėtingą klubų vadovų, įskaitant „Juventus” generalinį direktorių Luciano Moggi, bandymų daryti įtaką teisėjų paskyrimams sistemą. Nors tiesioginio rungtynių pirkimo faktai nebuvo įrodyti, sistema buvo pripažinta korumpuota.

Smūgis buvo negailestingas. Iš „Juventus” buvo atimti 2005 ir 2006 metų čempionų titulai, o klubas – pirmą kartą per savo šlovingą istoriją – buvo išmestas į antrąjį divizioną, „Serie B”.

Tai buvo momentas, kai atsiskleidė tikroji „Juventus” dvasia. Nors superžvaigždės kaip Zlatanas Ibrahimovičius ir Fabio Cannavaro paliko skęstantį laivą, tikrosios legendos pademonstravo neįtikėtiną ištikimybę. Gianluigi Buffonas, Alessandro Del Piero, Pavelas Nedvědas, Davidas Trezeguet ir Mauro Camoranesi liko klube ir pažadėjo sugrąžinti jį ten, kur jam vieta. Jie tesėjo savo žodį. „Juventus” laimėjo „Serie B” ir jau po metų grįžo į elitą.

Atgimimas ir Naujoji Dominavimo Era

Po „Calciopoli” sekė keleri sunkūs atstatymo metai. Tačiau „Senoji Senjora” ruošė dirvą naujam šuoliui. 2011 metais įvyko du esminiai dalykai, pakeitę klubo trajektoriją.

„Allianz” Stadionas ir Conte Revoliucija

Pirma, „Juventus” atidarė savo naują, modernų „Juventus Stadium” (dabar „Allianz Stadium”). Tai buvo pirmasis Italijoje klubui priklausantis stadionas. Tai suteikė milžinišką finansinį pranašumą prieš konkurentus, kurie vis dar nuomojosi savivaldybių valdomus, pasenusius stadionus.

Antra, prie komandos vairo stojo buvęs klubo kapitonas, ugningo charakterio Antonio Conte. Jis įdiegė negailestingą 3-5-2 taktinę schemą ir „grinta” (kovingumo) mentalitetą. Conte subūrė komandą, kurios gynyba tapo legenda: Andrea Barzagli, Leonardo Bonucci ir Giorgio Chiellini (garsioji „BBC” trijulė) saugojo Gianluigi Buffono vartus. Vidurio aikštėje karaliavo nemokamai iš „Milan” atvykęs genijus Andrea Pirlo, buldogas Arturo Vidalis ir klubo auklėtinis Claudio Marchisio. Jau pirmajame sezone Conte vadovaujamas „Juventus” laimėjo „Scudetto”, nepralaimėjęs nė vienerių rungtynių.

Devyni „Scudetti” Iš Eilės: Absoliutus Dominavimas

Tai, kas sekė po to, buvo precedento neturintis dominavimas Italijos futbolo istorijoje. Nuo 2011-12 iki 2019-20 sezono „Juventus” laimėjo devynis „Scudetti” iš eilės. Tris su Conte ir penkis su jo įpėdiniu Massimiliano Allegri, kuris pridėjo ir keturias Italijos taures iš eilės.

Allegri vadovaujama komanda taip pat buvo arti Europos svajonės. Su tokiais žaidėjais kaip Paulis Pogba, Paulo Dybala, Carlosas Tevezas ir Gonzalo Higuaínas, „Juvė” du kartus per trejus metus (2015 m. prieš „Barcelona” ir 2017 m. prieš „Real Madrid”) pasiekė Čempionų lygos finalą, tačiau abu kartus turėjo pripažinti varžovų pranašumą.

Ronaldo Manija ir Šiuolaikiniai Iššūkiai

Siekdamas pagaliau laimėti tą išsvajotąjį Čempionų lygos trofėjų, 2018 metų vasarą „Juventus” sudrebino pasaulį. Klubas už daugiau nei 100 milijonų eurų įsigijo penkiskart „Auksinio kamuolio” laimėtoją Cristiano Ronaldo. Tai buvo ne tik sportinis, bet ir milžiniškas komercinis ėjimas, pakėlęs klubo prekės ženklą į naujas aukštumas.

Nors Ronaldo statistika buvo įspūdinga ir klubas toliau laimėjo titulus Italijoje, pagrindinis tikslas – Europos taurė – liko nepasiektas. Komanda netikėtai ankstyvose atkrintamųjų varžybų stadijose krito prieš „Ajax”, „Lyon” ir „Porto”. Didžiulė Ronaldo alga ir pandemijos sukelti finansiniai sunkumai pradėjo slėgti klubo biudžetą.

2021 metais Ronaldo išvyko, o devynerių metų dominavimo serija nutrūko – „Scudetto” laimėjo Milano „Inter”. Klubas atsidūrė permainų ir iššūkių sūkuryje.

Nauji Sunkumai ir „Stile Juve”

Pastarieji metai „Senajai Senjorai” vėl nebuvo lengvi. Klubas vėl atsidūrė finansinių tyrimų centre (vadinamoji „Plusvalenze” byla dėl dirbtinai išpūstų žaidėjų perėjimų verčių). Dėl to 2022-23 metų sezone iš komandos buvo atimti taškai, o vėliau ji buvo pašalinta iš Europos varžybų ateinančiam sezonui.

Tačiau jei istorija mus ko nors ir išmokė, tai kad „Juventus” visada atsitiesia. Tai yra „Stile Juve” (Juvės stiliaus) dalis – profesionalumas, orumas, disciplina ir, svarbiausia, atkaklumas. Klubas, vadovaujamas sugrįžusio Allegri, pradėjo naują, tvaresnį ciklą, labiau remdamasis jaunais talentais iš savo akademijos, tokiais kaip Fabio Miretti ar Nicolò Fagioli.

Daugiau Nei Klubas: Kultūra ir Priešai

„Juventus” yra unikalus fenomenas Italijoje. Nors tai Turino klubas, jis turi didžiausią sirgalių bazę visoje šalyje, nuo Sicilijos iki Alpių. Dėl šios priežasties „Juvė” yra ir labiausiai mylimas, ir labiausiai nekenčiamas klubas Italijoje. Kiekvienos rungtynės išvykoje jiems yra tarsi mūšis priešiškoje teritorijoje.

Klubas turi du pagrindinius derbius: „Derby della Mole” (Turino derbis) su vietos varžovais „Torino” ir, svarbiausia, „Derby d’Italia” (Italijos derbis) su Milano „Inter”. Ši priešprieša su „Inter” yra viena aršiausių futbolo pasaulyje, dar labiau paaštrėjusi po „Calciopoli” skandalo.

„Senoji Senjora” yra daugiau nei futbolo klubas. Tai kultūrinis simbolis, Agnelli šeimos galios atspindys ir Italijos „aristokratijos” pavyzdys. Bet tuo pačiu tai yra ir milijonų paprastų sirgalių, vilkinčių juodai baltus marškinėlius, meilė.

Ne Palūžti, o Pakilti: „Juventus” DNR

Per daugiau nei 125 metus „Juventus” istorija buvo tarsi amerikietiški kalneliai: nuo aukščiausių triumfo viršūnių iki giliausių skandalų ir nuopolių bedugnių. Klubas matė geriausius pasaulio žaidėjus, iškovojo dešimtis titulų, bet taip pat patyrė gėdą ir tragediją.

Tačiau esmė išlieka ta pati. Nuo Boniperti iki Del Piero, nuo Platini iki Zidane’o, nuo Buffono iki Chiellini – visus juos vienijo vienas tikslas: „Laimėti nėra svarbu, tai yra vienintelis dalykas, kuris rūpi” (Giampiero Boniperti žodžiai).

„Senoji Senjora” gali suklupti, ji gali būti parklupdyta, bet ji visada atsikelia. Nesvarbu, kokie iššūkiai laukia ateityje – finansiniai suvaržymai, arši konkurencija ar nauji skandalai – „Juventus” visada kovos. Iki pat pabaigos. Fino alla fine.