Šnekutis (Varnėnas): Nuo Pavasario Šauklio iki Sodo Siaubo – Viskas, Ką Reikia Žinoti

Kiekvieną pavasarį, kai saulė ima vis drąsiau tirpdyti paskutinius žiemos sniego likučius, o oras pakvimpa žeme ir bundančia gamta, į Lietuvą sugrįžta vienas geriausiai atpažįstamų ir, ko gero, prieštaringiausiai vertinamų sparnuočių – šnekutis. Daugeliui geriau žinomas varnėno vardu (lot. Sturnus vulgaris), šis paukštis yra neatsiejama pavasario garsovaizdžio dalis. Jo gyvybingas čiauškėjimas, švilpavimas ir neįtikėtinos pamėgdžiojimo dovanos priverčia nusišypsoti ir patvirtinti: tikrasis pavasaris pagaliau atėjo. Tačiau sodininkai ir uogų augintojai linkteli galva su kur kas sudėtingesnėmis emocijomis. Jiems šnekutis – tai ne tik pavasario pranašas, bet ir gudrus konkurentas, gebantis per trumpą laiką nuniokoti dalį branginto derliaus. Tad kas iš tiesų yra šis paukštis? Nekaltas pavasario dainininkas, protingas gamtos artistas ar tiesiog sparnuotas vagišius? Panirkime į sudėtingą ir be galo įdomų šnekučio pasaulį.

Kaip atpažinti šnekutį: daugiau nei tik juodas paukštis

Iš pirmo žvilgsnio ar tolėliau stebint, šnekutis gali pasirodyti kaip tiesiog eilinis juodas, kresno sudėjimo paukštis, maždaug strazdo dydžio. Tačiau priėjus arčiau ar stebint jį per žiūronus, atsiveria visas jo plunksnų grožis, kuris, beje, dramatiškai keičiasi priklausomai nuo metų laiko.

Metų laikų diktuojamos spalvos

Pavasarį ir vasarą, veisimosi sezono metu, suaugusio šnekučio apdaras yra tiesiog stulbinantis. Nors pagrindinė spalva yra juoda, saulės šviesoje ji sužėri metaliniu blizgesiu, atsiskleisdama sodriais violetiniais ir žaliais atspalviais. Tai – ne pigmentas, o plunksnų mikrostruktūros sukeltas iridiscencijos efektas, laužiantis šviesos spindulius. Snapas šiuo laikotarpiu būna ryškiai geltonas, o jo pagrindas gali išduoti paukščio lytį: patinėlių snapo pamatas turi melsvą atspalvį, o patelių – rožinį ar balsvą. Kojos – rausvai rudos.

Atėjus rudeniui ir žiemai, šnekučio išvaizda pasikeičia. Šviežios, po šėrimosi išaugusios plunksnos turi ryškias baltas arba kreminės spalvos viršūnėles. Dėl šių taškelių paukštis atrodo smarkiai išmargintas, lyg apibarstytas perlais. Per žiemą šios trapios plunksnų viršūnėlės palaipsniui nusitrina, ir pavasarį paukštis vėl pasitinka blizgiu, vientisu apdaru, neprarasdamas nė vienos plunksnos. Taip pat pasikeičia ir snapo spalva – jis tampa tamsus, beveik juodas. Jaunikliai, palikę lizdą, būna gerokai kuklesnės išvaizdos – matinės, pilkšvai rudos spalvos, be jokio blizgesio, o jų snapas taip pat tamsus.

Skrydžio menas ir elgesena ant žemės

Šnekučio skrydis yra greitas, tiesus ir veržlus. Jis skrenda energingai ir tikslingai, dažnai pakaitomis plasnodamas sparnais ir trumpai sklęsdamas trikampio formos sparnais. Tačiau labiausiai atpažįstamas jo elgesys yra ne danguje, o ant žemės. Skirtingai nuo žvirblių, kurie šokinėja, ar balandžių, kurie vaikšto linguodami galvą, šnekučiai po pievą ar daržą juda greitais, smulkiais žingsneliais, beveik bėgte. Jie nuolat aktyviai ieško maisto, snapu baksnodami žemę, praskleisdami žolės kuokštus ir mikliai gaudydami įvairius bestuburius.

Garsų virtuozas: nepaprasta šnekučio giesmė ir talentas pamėgdžioti

Jei reikėtų išrinkti patį talentingiausią garsų pamėgdžiotoją Lietuvos paukščių pasaulyje, šnekutis neabejotinai būtų vienas pagrindinių kandidatų į šį titulą. Jo vokaliniai sugebėjimai yra tiesiog fenomenalūs ir gerokai pranoksta paprastą čivyliavimą.

Sudėtinga ir permaininga melodija

Šnekučio giesmė – tai ilgas, sudėtingas ir chaotiškas įvairiausių garsų rinkinys. Ją sudaro melodingi švilpavimai, tarškėjimas, čerškimas, spragsėjimai, gurguliavimas ir daugybė kitų garsų, kuriuos sunku net apibūdinti žodžiais. Patinėliai dažniausiai gieda tupėdami gerai matomoje vietoje – ant stogo kraigo, medžio viršūnės ar antenos – ir dainuodami aktyviai purto sparnus. Giesmė skirta ne tik patelėms vilioti, bet ir teritorijai pažymėti. Kuo sudėtingesnė ir įvairesnė patinėlio giesmė, tuo jis patrauklesnis atrodo patelėms, nes tai rodo jo amžių, patirtį ir gerą būklę.

Gamtos ir miesto garsų imitatorius

Pats įspūdingiausias šnekučio talentas – gebėjimas į savo giesmę įpinti pačių įvairiausių girdėtų garsų imitacijas. Jie yra tikri plagijavimo meistrai. Patyręs klausytojas šnekučio giesmėje gali išgirsti kitų paukščių balsus: pempės, didžiosios kuolingos, įvairių zylių, net plėšriųjų paukščių, tokių kaip suopis, klyksmą. Šis sugebėjimas jiems padeda atrodyti pranašesniems konkurentų akyse.

Tačiau jų talentas neapsiriboja vien paukščių pasauliu. Šnekučiai, ypač gyvenantys arčiau žmonių, sėkmingai imituoja ir technogeninius garsus. Jų giesmėje galima išgirsti automobilio signalizacijos fragmentus, mobiliųjų telefonų skambėjimo melodijas, grandininio pjūklo burzgimą, vartelių girgždėjimą ar net šuns lojimą. Yra užfiksuotų atvejų, kai šnekučiai išmoksta atkartoti ir atskirus žmogaus švilpavimo motyvus ar net žodžius, nors tai nutinka rečiau nei auginant juos nelaisvėje. Šis neįtikėtinas gebėjimas rodo paukščio aukštą intelektą ir gebėjimą mokytis visą gyvenimą.

Šnekučio gyvenimo ciklas: nuo lizdo iki migracijos

Šnekučių gyvenimas yra intensyvus ir pilnas įvykių, nuo pavasarinio grįžimo ir poravimosi iki masinių susibūrimų rudenį ir kelionių į žiemavietes.

Namų paieškos ir perėjimas

Į Lietuvą šnekučiai parskrenda labai anksti, dažnai jau kovo mėnesį, kai kuriais metais net vasario pabaigoje. Pirmieji grįžta patinai ir nedelsdami užsiima tinkamos vietos perėjimui paieškomis. Šnekučiai yra uoksiniai paukščiai. Gamtoje jie mielai įsikuria senų medžių drevėse, genių iškaltuose uoksuose. Tačiau jie puikiai prisitaikė prie žmogaus kaimynystės ir noriai peri inkiluose, pastatų plyšiuose, po palėpėmis, ventiliacijos angose. Dėl vienos perėjimo vietos dažnai kyla aršios kovos ne tik tarp šnekučių, bet ir su kitais uoksiniais paukščiais, pavyzdžiui, zylėmis ar kukučiais.

Radęs tinkamą vietą, patinas pradeda vilioti patelę savo sudėtingomis giesmėmis. Lizdą krauna abu paukščiai, tačiau patelė atlieka pagrindinį darbą. Lizdas – tai gana netvarkinga sausų žolių, šakelių, lapų, samanų krūva, kurią viduje iškloja plunksnomis, vilna ir kitomis minkštomis medžiagomis. Balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje patelė sudeda 4–6 (kartais iki 9) nuostabios, vienspalvės, šviesiai melsvos spalvos kiaušinius. Peri daugiausia patelė, maždaug 12–14 dienų. Išsiritę jaunikliai būna akli ir pliki. Tėvai juos maitina be perstojo, į lizdą nešdami vabzdžius, jų lervas, sliekus. Jaunikliai lizdą palieka po maždaug trijų savaičių, tačiau dar kurį laiką sekioja paskui tėvus ir yra jų maitinami.

Būriavimasis ir kelionės į šiltesnius kraštus

Po veisimosi sezono, maždaug nuo birželio vidurio, šnekučiai pradeda burtis į didžiulius, kartais tūkstantinius, būrius. Iš pradžių tai būna vietinės populiacijos – suaugę paukščiai ir jų ūgtelėję jaunikliai. Jie klajoja po laukus, pievas, sodus ir ganyklas ieškodami maisto. Rudeniop šie būriai dar labiau išauga, prie jų prisijungia migrantai iš šiauresnių kraštų. Būtent šiuo laikotarpiu jie ir padaro didžiausią žalą uogų ir vaisių derliui.

Dauguma Lietuvos šnekučių yra migrantai. Jie žiemoja Vakarų ir Pietų Europoje – Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje, taip pat Šiaurės Afrikoje. Migracija vyksta palaipsniui, nuo rugsėjo iki lapkričio. Tačiau dėl švelnėjančių žiemų vis daugiau šnekučių lieka žiemoti Lietuvoje, ypač miestuose, kur lengviau rasti maisto sąvartynuose ar lesyklose.

Mitybos ypatumai: dviprasmiškas vaidmuo mūsų aplinkoje

Šnekučio santykis su žmogumi yra toks prieštaringas būtent dėl jo mitybos įpročių, kurie drastiškai keičiasi per metus.

Pavasarinis sodų sanitaras

Pavasarį ir vasaros pradžioje, ypač kai reikia maitinti jauniklius, šnekučiai yra vieni naudingiausių paukščių mūsų soduose ir daržuose. Jų raciono pagrindą sudaro įvairūs bestuburiai, kurių daugelis yra laikomi kenkėjais. Šnekučiai nenuilstamai renka grambuolių lervas, sprakšių lervas (vadinamąsias vielakirmius), ilgakojų uodų lervas, įvairius vikšrus, amarus, sliekus, vorus ir sraiges. Jų gebėjimas snapu praskleisti velėną leidžia pasiekti tuos kenkėjus, kurie slepiasi po žeme. Šiuo laikotarpiu vienas šnekučių pulkelis gali sunaikinti milžinišką kiekį kenkėjų, taip apsaugodamas augalų šaknis ir lapus, ir atlikti darbą, kuriam prireiktų cheminių insekticidų.

Vasaros pabaigos ir rudens iššūkis uogininkams

Tačiau situacija kardinaliai pasikeičia vasaros antroje pusėje ir rudenį. Kai gamtoje sumažėja vabzdžių, o jaunikliai jau užauginti, šnekučiai pakeičia savo dietą ir tampa visavalgiais, su dideliu polinkiu į saldumynus. Būtent tada jie ir užsitraukia sodininkų nemalonę. Milžiniški šnekučių būriai nutupia vyšnių, trešnių, vynuogių, šilauogių sodus ir per trumpą laiką gali sunaikinti ar sugadinti didelę dalį derliaus. Jie ne tik sulesa uogas, bet ir daug jų pažeidžia, prilesa, taip atverdami kelią puviniui ir ligoms. Kenčia ir obelų, kriaušių derlius. Šis elgesys ir sukuria šnekučio, kaip įkyraus sodo vagies, įvaizdį.

Šnekutis ir žmogus: kaip sugyventi harmoningai?

Akivaizdu, kad šnekučio vaidmuo yra dvejopas. Užuot jį vienareikšmiškai smerkus ar idealizavus, protingiausia būtų ieškoti būdų, kaip išnaudoti jo teikiamą naudą ir sumažinti daromą žalą.

Kaip pasikviesti šnekutį į pagalbą?

Protingas sodininkas supranta, kad šnekučiai pavasarį yra jo sąjungininkai. Norint juos privilioti, paprasčiausia priemonė – iškelti inkilą. Inkilas šnekučiui turėtų būti maždaug 30-35 cm aukščio, su 12-15 cm kraštinės dugnu. Landa – apvali, apie 5 cm skersmens. Jį reikėtų iškelti 3-6 metrų aukštyje, atviresnėje vietoje, landa nukreipta į rytus arba pietryčius. Iškėlus inkilą, pavasarį jame įsikūrusi šnekučių šeima aktyviai valys jūsų sodą nuo kenkėjų. Tai – natūrali ir ekologiška augalų apsauga.

Sodų apsaugos būdai

Kai ateina laikas bręsti derliui, reikia imtis apsaugos priemonių. Pats efektyviausias būdas apsaugoti uogakrūmius ar nedidelius vaismedžius – uždengti juos specialiais tinklais. Svarbu, kad tinklas būtų smulkių akių ir gerai įtemptas, kad paukščiai jame neįsipainiotų. Kitos atbaidymo priemonės yra įvairūs blizgučiai – pakabintos senos kompaktinės plokštelės, folijos juostelės, kurios vėjyje sukasi ir blizga, taip gąsdindamos paukščius. Galima naudoti ir plėšriųjų paukščių siluetus ar aitvarus, specialius garsinius baidytuvus, kurie imituoja plėšrūnų balsus. Svarbiausia – priemones kaitalioti, nes šnekučiai yra protingi paukščiai ir greitai pripranta prie nuolatinio stimulo, suprasdami, kad jis nepavojingas.

Paslaptingieji murmuration šokiai danguje

Rudenį ir žiemą šnekučiai stebina dar vienu nepaprastu reiškiniu – sinchronišku skraidymu, vadinamu murmuracija (angl. murmuration). Didžiuliai, kartais šimtus tūkstančių ar net milijonus individų jungiantys paukščių būriai prieš nutupdami nakvynei danguje išdarinėja neįtikėtinus piruetus. Tamsus paukščių debesis nuolat keičia formą, pulsuoja, banguoja, skyla į dalis ir vėl susijungia į vieną visumą. Šis reginys yra tiesiog užburiantis ir atrodo lyg sudėtinga, meistriškai surežisuota choreografija.

Mokslininkai iki galo nėra tikri, kodėl šnekučiai taip elgiasi. Manoma, kad tai turi kelias funkcijas. Pirma, tai yra apsauga nuo plėšrūnų, tokių kaip sakalas keleivis ar paukštvanagis. Milžiniškame, nuolat judančiame būryje plėšrūnui sunku išsirinkti ir susikoncentruoti į vieną auką. Antra, tai gali būti būdas apsikeisti informacija apie geras maitinimosi vietas. Trečia, susibūrus į tokį tankų debesį, pakyla aplinkos temperatūra, todėl paukščiams šilčiau nakvoti. Nepaisant mokslinių paaiškinimų, murmuracija išlieka vienu didingiausių ir paslaptingiausių gamtos spektaklių.

Išvados: įvertinkime šį nepaprastą kaimyną

Šnekutis, arba varnėnas, yra kur kas daugiau nei tik juodas paukštis. Tai – protingas, adaptyvus, socialus ir talentingas sparnuotis, sugebantis ne tik atkartoti sudėtingiausius garsus, bet ir kurti stulbinančius reginius danguje. Jo santykis su žmogumi yra sudėtingas ir daugialypis, atspindintis platesnę gamtos ir žmogaus interesų sandūrą. Užuot klijavus jam vienareikšmišką etiketę – draugas ar priešas – turėtume išmokti vertinti jo dvejopą prigimtį. Džiaukimės jo pavasarine giesme, naudokimės jo pagalba kovojant su kenkėjais ir išmokime apsaugoti savo derlių, kai ateina tam laikas. Šnekutis yra neatsiejama Lietuvos gamtos dalis, primenanti mums apie gamtos ciklų kaitą, jos grožį ir sudėtingumą. Tereikia tik atidžiau įsižiūrėti ir įsiklausyti.