Venta: didinga Žemaitijos upė, pasakojanti tūkstantmečių istorijas

Lietuvos žemėlapyje vingiuoja gausybė upių, kurių kiekviena turi savo charakterį, savo paslaptis ir savo istoriją. Tačiau tarp jų visų ypatinga vieta tenka Ventai – didingai, ramiai ir nepaprastai turtingai upei, kuri ne tik puošia Žemaitijos kraštovaizdį, bet ir tarsi gyva gija jungia mus su tūkstantmečių senumo praeitimi, gamtos stebuklais ir kaimynine Latvija, kur galiausiai atiduoda savo vandenis Baltijos jūrai. Tai ne šiaip vandens telkinys, o ištisas pasaulis, kviečiantis jį atrasti, pažinti ir pamilti. Keliaukime kartu Ventos slėniais – nuo jos kuklių ištakų iki galingų žiočių, atveriančių vartus į jūrą.

Kukli pradžia ir ilga kelionė

Kiekviena didi upė prasideda nuo mažo upeliuko. Ventos lopšys – tai Kelmės rajone, netoli Venių kaimo esančios pelkėtos lomos. Čia, Žemaičių aukštumos šlaituose, iš po žemių srūvantys šaltiniai susilieja į vandenį, kuris ir duoda pradžią vienai ilgiausių Lietuvos upių. Pradžioje Venta visai nepanaši į galingą vandenų srautą – tai vos pastebimas, tarp pievų ir miškelių besislepiantis upokšnis. Tačiau su kiekvienu kilometru, surinkdama vis naujų intakų vandenis, ji auga, platėja ir stiprėja, pamažu virsdama ta Venta, kurią pažįstame.

Savo ilgą, net 346 kilometrų kelią, Venta pirmiausia skina per Lietuvą. Ji teka per Kelmės, Telšių, Šiaulių, Akmenės ir Mažeikių rajonų žemes. Kiekviename iš šių regionų upė vis kitokia. Aukštupyje, ties Užvenčiu, ji dar gana siaura ir srauni, jos krantai statūs, o slėnis gilokas. Tai – jaunystės kupina upė. Tačiau artėdama prie Kuršėnų, ji nurimsta, išplatėja, jos tėkmė sulėtėja. Čia Venta jau subrendusi, rami ir didinga. Būtent Kuršėnuose, kurie ne veltui vadinami Žemaitijos puodžių sostine, Venta nuo seno buvo gyvybės ir amatų ašis. Jos molingi krantai teikė žaliavą garsiems Kuršėnų keramikams, o pati upė buvo patogus kelias prekybai.

Už Kuršėnų Venta teka pro Papilę – vietovę, kurią privalo aplankyti kiekvienas gamtos ir istorijos mylėtojas. Būtent čia atsiveria garsioji Papilės atodanga – Juros periodo geologinis paminklas. Tai tarsi atversta knyga, pasakojanti apie laikus, kai Žemę valdė dinozaurai. Statūs, iki 15 metrų aukščio Ventos skardžiai slepia milijonų metų senumo fosilijas – suakmenėjusias jūrų gyvūnų kriaukles, dinozaurų kaulų liekanas. Stovint čia, ant atodangos krašto, ir žvelgiant į ramiai tekančią Ventą, sunku patikėti, kad prieš 160 milijonų metų šioje vietoje tyvuliavo šilta jūra, knibždėte knibždanti gyvybės. Papilė – tai vieta, kur laikas sustoja, leisdamas prisiliesti prie amžinybės.

Ventos regioninis parkas – gamtos ir paveldo lobynas

Didelė Ventos slėnio atkarpa Akmenės ir Mažeikių rajonuose yra saugoma ir puoselėjama Ventos regioniniame parke. Šis parkas įsteigtas ne veltui – jo tikslas yra išsaugoti unikalų upės slėnio kraštovaizdį, gamtines ekosistemas ir kultūros paveldo vertybes. O jų čia išties gausu. Parko teritorijoje Venta teka pro vaizdingus miškus, pievas, o jos slėnis yra itin raiškus, su daugybe senvagių, atodangų ir šaltinių.

Keliaujant parko takais galima pamatyti ne tik jau minėtą Papilės atodangą, bet ir daugybę kitų įdomybių. Pavyzdžiui, Viekšnių miestelį, kuris didžiuojasi viena seniausių vaistinių Lietuvoje ir aviacijos pradininko Aleksandro Griškevičiaus memorialiniu muziejumi. Pats miestelis, įsikūręs abipus Ventos, dvelkia jaukia senove. Upės krantus čia jungia senas, arkinis tiltas, nuo kurio atsiveria nuostabi panorama. Ventos regioninis parkas – tai puiki vieta tiek ramiam poilsiui gamtoje, tiek aktyvioms pramogoms: plaukimui baidarėmis, žvejybai, žygiams pėsčiomis ar dviračiais. Čia kiekvienas ras sau mielą kampelį ir galės pasidžiaugti nepaliesta Žemaitijos gamta.

Latviškasis Ventos veidas ir plačiausias Europos krioklys

Nusidriekusi per Mažeikių rajoną, ties Leckava, Venta atsisveikina su Lietuva ir įteka į Latviją. Čia ji tęsia savo kelionę per Kuržemės (Kuršo) lygumas. Latvijoje Venta tampa dar platesnė ir gilesnė. Jos charakteris pasikeičia – ji virsta svarbia laivybine arterija. Tačiau didžiausias Ventos stebuklas Latvijoje laukia Kuldygos mieste.

Būtent čia, Kuldygoje, Venta suformuoja plačiausią natūralų krioklį Europoje – Ventas Rumba. Nors jo aukštis tesiekia apie 2 metrus, plotis, priklausomai nuo vandens lygio, svyruoja nuo 100 iki net 270 metrų. Pavasarinių potvynių metu vaizdas būna išties įspūdingas – per visą upės plotį krentantis vanduo sukuria galingą, kurtinantį griausmą. Ventas Rumba – tai ne tik gamtos paminklas, bet ir unikali vieta stebėti žuvų migraciją. Pavasarį ir rudenį lašišinės žuvys, ypač žiobriai, bandydamos įveikti krioklio slenkstį, tiesiog šokinėja iš vandens. Šis reginys, latviškai vadinamas „lidojošās zivis” (skraidančios žuvys), nuo seno pritraukia minias smalsuolių.

Už Kuldygos Venta teka toliau, kol galiausiai pasiekia Ventspilio miestą – vieną didžiausių uostų prie Baltijos jūros. Čia, Ventspilyje, po ilgos ir įvykių kupinos kelionės, Venta susilieja su jūra. Jos gėlas vanduo ištirpsta sūriuose Baltijos bangų pursluose. Stovint prie Ventos žiočių ir žvelgiant į jūrų laivus, sunku patikėti, kad visa tai prasidėjo nuo mažyčio šaltinėlio kažkur giliai Žemaitijos miškuose. Tai – ilgos ir didingos kelionės pabaiga.

Gyvybės upė: flora ir fauna

Ventos slėnis – tai ne tik gražus kraštovaizdis, bet ir namai gausybei augalų bei gyvūnų. Upės pakrantėse ošia lapuočių miškai, kuriuose auga ąžuolai, uosiai, liepos ir skroblai. Pavasarį slėnio šlaitai pasipuošia plukių, žibučių ir pakalnučių žiedais. Pačioje upėje ir jos senvagėse gausu vandens augalijos – lūgnių, vandens lelijų, ajerų. Šie augalai teikia prieglobstį ir maistą daugybei gyvūnų.

Venta – tikras žvejų rojus. Čia gyvena įvairiausios žuvys:

• Strepečiai
• Lydekos
• Ešeriai
• Karšiai
• Salačiai
• Šapalai
• Upėtakiai
• Ir, žinoma, lašišinės žuvys – žiobriai ir lašišos, kurie rudenį plaukia neršti į Ventos aukštupį.

Upės pakrantėse galima sutikti bebrų, kurie stato savo užtvankas, vikriųjų ūdrų, ieškančių grobio, ar net stirnų, ateinančių atsigerti. Paukščių pasaulis taip pat labai turtingas. Virš vandens sklando tulžiai – maži, spindintys paukšteliai, vadinami Lietuvos brangakmeniais. Pakrantės krūmynuose čiulba lakštingalos, o nendrynuose peri antys, laukiai ir kiti vandens paukščiai. Venta – tai gyvybe pulsuojanti ekosistema, kurią privalome saugoti.

Pramogos ir poilsis prie Ventos

Venta yra viena populiariausių Lietuvos upių vandens turizmui. Jos ramus ir palyginti negilus vanduo puikiai tinka pradedantiesiems baidarininkams ir šeimoms su vaikais. Populiariausi maršrutai driekiasi nuo Užvenčio iki Kuršėnų arba per Ventos regioninį parką. Plaukiant baidare galima iš arti pamatyti visą upės grožį, stebėti paukščius, sustoti išsimaudyti ar surengti pikniką vaizdingoje pakrantėje.

Žvejyba – dar viena populiari pramoga. Ventos krantai gausiai lankomi žvejų tiek vasarą, tiek žiemą. Čia galima sugauti solidžių laimikių ir tiesiog ramiai praleisti laiką gamtoje, klausantis vandens čiurlenimo ir paukščių giesmių.

Mėgstantiems aktyvų poilsį sausumoje, Ventos regioninis parkas siūlo puikiai įrengtus pėsčiųjų ir dviračių takus. Jais keliaujant galima aplankyti gražiausias parko vietas, susipažinti su gamtos ir kultūros paveldu. Be to, Ventos slėnyje gausu kaimo turizmo sodybų, kurios siūlo nakvynę, pirtį ir kitas pramogas. Tai puiki galimybė pabėgti nuo miesto šurmulio ir pasinerti į ramybės oazę.

Upė, kuri moko ir įkvepia

Venta yra daugiau nei geografinis objektas. Tai – mūsų istorijos, kultūros ir gamtos dalis. Ji matė pirmuosius gyventojus, kūrusius stovyklas jos pakrantėse, gynybinius piliakalnius, saugojusius nuo priešų, viduramžių amatininkus ir prekybininkus. Ji įkvėpė ne vieną menininką, poetą ir rašytoją. Ji moko mus pagarbos gamtai, kantrybės ir pastovumo.

Keliaudami Ventos pakrantėmis, stabtelėkime akimirkai. Įsiklausykime į jos tėkmės ošimą, į vėjo šnaresį pakrantės medžiuose, į paukščių balsus. Pajuskime ramybę, kurią dovanoja ši didinga upė. Pažinkime ją, saugokime ją ir didžiuokimės, kad turime tokį gamtos perlą. Venta – tai upė, kuri teka ne tik Žemaitijos lygumomis, bet ir per mūsų širdis, palikdama neišdildomą pagarbos ir susižavėjimo jausmą.