Savanorystės DNR: Kaip iniciatyva „Stiprūs kartu“ perrašė pilietinės visuomenės taisykles

Krizės dažnai veikia kaip katalizatorius – jos arba suskaldo visuomenę į pavienius, dėl išlikimo kovojančius individus, arba, priešingai, sujungia ją į vieną, nepalaužiamą organizmą. Lietuva per pastaruosius kelerius metus patyrė abu kraštutinumus, tačiau būtent iniciatyva „Stiprūs kartu“ tapo tuo lakmuso popierėliu, kuris parodė tikrąją mūsų šalies socialinę brandą. Tai nėra tiesiog pasakojimas apie vieną organizaciją ar pagalbos fondą. Tai gili analizė apie tai, kaip pasikeitė lietuviška sąmonė, kaip mes išmokome pasitikėti vieni kitais ir kodėl horizontalūs socialiniai ryšiai šiandien yra stipresni už bet kokias biurokratines struktūras.

Nuo pandemijos tylos iki karo griausmo: evoliucija

Daugelis dar prisimena 2020-ųjų pavasarį. Tuščios gatvės, nežinomybė akyse ir ore tvyrantis nerimas. Tuo metu gimusi idėja „Stiprūs kartu“ turėjo gana aiškų, lokalu tikslą – padėti tiems, kuriems pandemija smogė skaudžiausiai: senjorams, vienišiems žmonėms, tiems, kurie negalėjo patys pasirūpinti maistu ar vaistais. Tai buvo kaimynystės testas. Ar išdrįsime pasibelsti į nepažįstamas duris? Ar pasitikėsime savanoriu su kauke?

Tačiau tikrasis lūžis įvyko 2022-ųjų vasarį. Rusijos invazija į Ukrainą transformavo „Stiprūs kartu“ iš vietinės pagalbos tinklo į tarptautinio lygio krizių valdymo centrą. Tai, kas prasidėjo kaip maisto krepšelių nešiojimas, virto sudėtinga logistine operacija, apimančia pabėgėlių apgyvendinimą, transportavimą ir integraciją. Šis virsmas atskleidė unikalų reiškinį: pilietinė visuomenė geba reaguoti greičiau, lanksčiau ir efektyviau nei valstybinis aparatas.

Kodėl valstybė viena nebepajėgi?

Tradicinis požiūris, kad „valdžia viskuo pasirūpins“, šiame amžiuje patiria fiasko. Valstybinės institucijos, kad ir kaip gerai jos veiktų, yra suvaržytos reglamentų, viešųjų pirkimų procedūrų ir hierarchijos. Krizės akivaizdoje laikas yra prabanga, kurios biurokratai neturi. Čia į sceną žengia organizuota pilietinė galia.

• Greitis: Savanoriai sprendimus priima akimirksniu. Nereikia laukti įsakymo pasirašymo, kad į automobilį įsisodintum nuo karo bėgančią šeimą.
• Pasitikėjimas: Žmonės labiau linkę pasitikėti konkrečiu žmogumi – kaimynu, žinomu visuomenininkų ar tiesiog savanoriu, nei abstrakčia institucija.
• Ištekliai: „Stiprūs kartu“ parodė, kad didžiausias resursas nėra pinigai biudžete, o žmonių noras dalintis – savo namais, kuru, laiku ir kompetencijomis.

Savanorystės psichologija: kas mus motyvuoja?

Norint suprasti „Stiprūs kartu“ fenomeną, reikia pažvelgti giliau į kolektyvinę psichologiją. Ilgą laiką Lietuva tarptautiniuose tyrimuose pasižymėjo žemu tarpusavio pasitikėjimo rodikliu. Sovietinis palikimas mus išmokė būti įtariems, uždariems ir rūpintis tik „savo daržu“. Kas pasikeitė?

Psichologai ir sociologai pastebi, kad dalyvavimas bendroje veikloje grėsmės akivaizdoje suteikia žmogui kontrolės jausmą. Kai pasaulis griūva (dėl viruso ar karo), sėdėjimas ant sofos varo į neviltį. Veikimas – net jei tai tik pagalba vienam žmogui – sugrąžina prasmę. „Stiprūs kartu“ tapo platforma, leidžiančia transformuoti nerimą į veiksmą.

Socialinis kapitalas kaip naujoji valiuta

Ekonomistai vis dažniau kalba apie socialinį kapitalą. Tai ryšiai, normos ir pasitikėjimas, kurie leidžia visuomenei veikti efektyviau. „Stiprūs kartu“ iniciatyva tapo milžinišku socialinio kapitalo generatoriumi. Žmonės, kurie suteikė pastogę ukrainiečiams, ne tik padėjo pabėgėliams. Jie užmezgė ryšius, praplėtė savo akiratį ir, svarbiausia, įgijo patirties, kuri sako: „Aš galiu daryti įtaką.“

Tai keičia ir ekonominę elgseną. Visuomenė, kurioje aukštas pasitikėjimo lygis, yra turtingesnė. Joje mažiau lėšų eikvojama apsaugai, teismams, biurokratiniams patikrinimams, nes žmonės linkę laikytis žodžio. Savanorystės banga, kurią matome, yra investicija į Lietuvos ekonominę ateitį.

Technologijos tarnaujančios žmogiškumui

Dažnai pamirštamas aspektas, kalbant apie „Stiprūs kartu“, yra technologinis. Tai nėra chaotiškas gerų norų kratinys. Tai – duomenų valdymas. Sėkmės paslaptis slypėjo gebėjime sujungti pasiūlą (kas turi butą, automobilį, drabužių) su paklausa (kam to reikia) realiuoju laiku.

Sukurti sistemą, kuri apdoroja tūkstančius užklausų per dieną, užtikrina duomenų saugumą ir koordinuoja logistiką, reikėjo aukščiausio lygio IT kompetencijų. Ir čia vėl suveikė savanorystės principas – geriausi šalies programuotojai, projektų vadovai ir komunikacijos specialistai skyrė savo laiką nemokamai. Tai parodo, kad moderni labdara yra neatsiejama nuo technologinio raštingumo. Jausmai yra variklis, bet algoritmai yra vairas.

Iššūkiai ir tamsioji mėnulio pusė

Būtų naivu piešti tik rožinį paveikslą. Masinė savanorystė ir iniciatyvos, tokios kaip „Stiprūs kartu“, susiduria su rimtais iššūkiais, apie kuriuos būtina kalbėti atvirai, norint išlaikyti tvarumą.

1. Emocinis perdegimas

Pirminis entuziazmas visada blėsta. Tai natūralu. Adrenalinas, kuris varė savanorius pirmosiomis karo savaitėmis, ilgainiui išsenka, užleisdamas vietą nuovargiui ir rutinai. Savanoriai susiduria su traumuojančiomis istorijomis, svetimu skausmu ir kartais – netgi nedėkingumu. Psichologinė higiena tampa kritiškai svarbi. Organizacijos turi galvoti ne tik apie pagalbą gavėjams, bet ir apie pagalbą teikėjams.

2. Lūkesčių vadyba

Kai iniciatyva tampa tokia galinga, visuomenė pradeda iš jos tikėtis stebuklų. Jei valstybė kažko nepadaro, girdisi balsai: „Tai kur žiūri savanoriai?“. Tai pavojinga tendencija. Nevyriausybinis sektorius neturi ir negali pakeisti valstybės funkcijų. Jis turi jas papildyti, užkaišyti spragas, bet ne tapti pakaitalu socialinei apsaugai ar sveikatos sistemai.

3. Saugumas ir piktnaudžiavimas

Atviros širdys kartais pritraukia nesąžiningus ketinimus. Tiek pagalbos prašytojų, tiek siūlytojų pusėje pasitaiko piktnaudžiavimo atvejų. Patikros mechanizmai, saugumo užtikrinimas (ypač apgyvendinant moteris ir vaikus pas nepažįstamuosius) reikalauja didžiulio atidumo. „Stiprūs kartu“ turėjo kurti saugiklius eigoje, mokydamiesi iš klaidų ir tarptautinės praktikos.

Visuotinės gynybos pamatas

Lietuvos geopolitinė situacija diktuoja griežtą realybę: mes negalime sau leisti būti pasyviais stebėtojais. Koncepcija „Stiprūs kartu“ tiesiogiai koreliuoja su visuotinės gynybos strategija. Kariuomenė gina teritoriją, bet visuomenė gina valstybę.

Ką tai reiškia praktiškai? Tai reiškia, kad žmonės, kurie išmoko organizuotis maisto dalinimui ar pabėgėlių priėmimui, krizės atveju gebės organizuotis ir kitoms užduotims – nuo civilinės saugos iki pasipriešinimo. Savanorystė yra geriausios pratybos. Jos ugdo lyderius, kurie ekstremalioje situacijoje nelaukia nurodymų, o veikia. Tinklaveika, sukurta per šias iniciatyvas, yra nematoma, bet tvirta gija, jungianti šaulius, verslą, žiniasklaidą ir eilinius piliečius.

Kaip išlaikyti „Stiprūs kartu“ dvasią taikos metu?

Didžiausias klausimas – kas toliau? Kaip neleisti šiai galingai energijai išsisklaidyti, kai (tikėkimės) didžiosios krizės atslūgs? Ar grįšime į savo kiautus?

Yra keletas krypčių, kuriomis ši energija gali būti nukreipta:

• Bendruomenių stiprinimas: Tie patys principai gali būti taikomi sprendžiant vietines problemas – nuo aplinkos tvarkymo iki saugios kaimynystės kūrimo.
• Edukacija: Savanoriai, įgiję patirties, tampa mentoriais. Patirties perdavimas mokyklose, universitetuose ugdo naują kartą, kuriai pilietiškumas yra norma, o ne prievolė.
• Verslo atsakomybė: „Stiprūs kartu“ parodė verslui, kad socialinė atsakomybė nėra tik rinkodaros triukas. Tai realus veikimas. Įmonės, kurios leido darbuotojams savanoriauti darbo metu, pastebėjo išaugusį lojalumą ir komandos sutelktumą.

Apibendrinimas: Naujoji lietuviška tapatybė

Iniciatyva „Stiprūs kartu“ yra daugiau nei laikinas projektas. Tai simbolis lūžio mūsų sąmonėje. Mes įrodėme sau ir pasauliui, kad esame ne posovietinė erdvė su traumomis, o brandi, vakarietiška demokratija, kurioje rūpestis kitu yra savaime suprantamas dalykas.

Stiprybė nėra vien karinė galia ar ekonominiai rodikliai. Tikroji stiprybė yra žinojimas, kad ištikus nelaimei, tu neliksi vienas. Kad veikia nematomas, bet galingas tinklas, sudarytas iš tūkstančių paprastų žmonių, pasiruošusių padėti. Tai yra didžiausias saugumo garantas, kokį tik galime turėti.

Tad jei vis dar svarstote, ar jūsų indėlis būtų svarbus, prisiminkite – vandenynas susideda iš lašų. Kiekvienas nuvežtas maisto paketas, kiekviena paaukota valanda, kiekvienas euras kuria tą stiprybę. Būti stipriems kartu – tai ne šūkis. Tai mūsų naujasis DNR.