Gyvybės vertės sargyboje: Konstitucijos 15 straipsnio galia ir iššūkiai Lietuvoje

Kiekviena teisinė sistema turi savo pamatą – fundamentalų principą, ant kurio laikosi visa valstybės santvarka ir piliečių teisės. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje šį vaidmenį atlieka keletas kertinių nuostatų, tačiau viena iš jų yra absoliuti ir besąlygiška. Tai – penkioliktasis straipsnis. Nors ir sudarytas vos iš dviejų trumpų sakinių, jis įtvirtina pačią svarbiausią žmogaus teisę, be kurios visos kitos prarastų prasmę. Šis straipsnis yra ne tik teisinė norma, bet ir moralinis kompasas, nurodantis valstybės veiklos kryptį.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 15 straipsnis skelbia:

„Valstybė gina ir saugo žmogaus gyvybę.

Žmogaus gyvybę gina įstatymas.“

Ši formuluotė, iš pirmo žvilgsnio atrodanti elementari, savyje talpina milžinišką teisinę, filosofinę ir socialinę prasmę. Ji apibrėžia valstybės ir individo santykį pačiu jautriausiu klausimu. Šiame straipsnyje mes giliai pasinersime į tai, ką iš tiesų reiškia šie du sakiniai, kaip jie veikia praktikoje, su kokiais iššūkiais susiduria šiuolaikinėje Lietuvoje ir kodėl Konstitucijos 15 straipsnis yra kur kas daugiau nei tik deklaracija.

Istorinis ir filosofinis pamatas: kodėl gyvybė yra pirmoji teisė?

Teisė į gyvybę yra pamatinė žmogaus teisė, pripažįstama visuose svarbiausiuose tarptautiniuose dokumentuose, pradedant 1948 m. Visuotine žmogaus teisių deklaracija. Jos viršenybė kyla iš paprastos logikos: jei neužtikrinama teisė egzistuoti, visos kitos teisės – į laisvę, nuosavybę, orumą, saviraišką – tampa bevertės.

Lietuvos kontekste, ypač atsižvelgiant į skaudžią XX amžiaus istoriją – okupacijas, trėmimus, totalitarinių režimų vykdytą sisteminį žmogaus gyvybės nuvertinimą – Konstitucijos 15 straipsnio įtvirtinimas 1992 metais turėjo ypatingą simbolinę ir praktinę reikšmę. Tai buvo aiškus valstybės įsipareigojimas niekada nebegrįžti į laikus, kai individo gyvybė tebuvo įrankis politiniams tikslams pasiekti. Tai buvo pažadas kurti valstybę, kurioje žmogus yra ne priemonė, o tikslas.

Šis straipsnis įtvirtina gyvybę kaip konstitucinę vertybę, kuriai valstybė ir visa teisinė sistema privalo teikti aukščiausią prioritetą.

„Gina ir Saugo“: dviguba valstybės pareiga

Pirmasis sakinys – „Valstybė gina ir saugo žmogaus gyvybę“ – nustato du valstybės veiklos aspektus: aktyvų ir pasyvų. Šie du veiksmažodžiai nėra sinonimai; jie apibrėžia platų valstybės įsipareigojimų spektrą.

Negatyvioji pareiga (Saugoti): valstybė neturi teisės kėsintis

Pirmiausia, „saugo“ reiškia valstybės pareigą susilaikyti nuo neteisėto kišimosi į žmogaus gyvybę. Tai reiškia, kad jokia valstybės institucija, joks pareigūnas negali savavališkai atimti žmogui gyvybės. Ši pareiga tiesiogiai lėmė vieną svarbiausių Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (KT) sprendimų.

Ryškiausias šios pareigos pavyzdys – mirties bausmės panaikinimas. 1998 m. gruodžio 9 d. Konstitucinis Teismas priėmė istorinį nutarimą, kuriuo pripažino, kad tuo metu Baudžiamajame kodekse numatyta mirties bausmė prieštarauja Konstitucijos 15 straipsniui (bei 18 ir 21 straipsniams).

KT išaiškino, kad teisė į gyvybę yra prigimtinė, t. y. ji nepriklauso nuo valstybės malonės ir negali būti jos atimta. Net ir sunkiausius nusikaltimus padaręs asmuo nepraranda šios pamatinės teisės. Teismas pabrėžė, kad Konstitucija nenumato jokių išimčių, kada valstybė galėtų teisėtai atimti gyvybę. Šis sprendimas tapo vienu iš esminių teisinės valstybės brandos įrodymų, parodančių, kad valstybė nepasiduoda keršto logikai ir laikosi aukščiausių humanizmo standartų.

Ši „saugojimo“ pareiga taip pat apima ir griežtą jėgos struktūrų (policijos, kariuomenės) veiklos reglamentavimą. Ginklo ar specialiųjų priemonių panaudojimas, galintis sukelti mirtį, yra leidžiamas tik išskirtiniais, absoliučiai būtinais atvejais (pvz., ginant save ar kitus nuo tiesioginės, realios ir neišvengiamos grėsmės), ir visada turi būti proporcingas.

Pozityvioji pareiga (Ginti): valstybė privalo veikti

Veiksmažodis „gina“ nurodo kur kas aktyvesnę valstybės rolę. Valstybė negali tiesiog pasyviai stebėti. Ji privalo sukurti tokią aplinką ir tokius mechanizmus, kurie aktyviai apsaugotų žmones nuo grėsmių jų gyvybei, nesvarbu, iš kur tos grėsmės kiltų.

Ši pozityvioji pareiga reiškiasi per kelias sritis:

• Teisėsaugos sistema: Valstybė privalo turėti veiksmingą policiją ir prokuratūrą, kurios tirtų nusikaltimus gyvybei (nužudymus, sunkius sveikatos sutrikdymus) ir patrauktų kaltininkus atsakomybėn. Tai apima ir prevencinę veiklą, pavyzdžiui, smurto artimoje aplinkoje prevenciją, kur valstybės pareiga yra reaguoti į signalus apie pavojų, kol jis dar nevirs tragedija.
• Sveikatos apsaugos sistema: Pareiga ginti gyvybę neatsiejama nuo teisės į sveikatos apsaugą. Valstybė privalo užtikrinti būtinąją medicinos pagalbą, prieinamą ir kokybišką gydymą, visuomenės sveikatos priemones (pvz., vakcinaciją, epidemijų valdymą). Pandemijos kontekste ši pareiga tapo ypač akivaizdi – valstybė, įvesdama karantino priemones, balansavo tarp pareigos ginti visuomenės gyvybę ir kitų teisių apribojimų.
• Socialinė ir aplinkosauginė apsauga: Valstybė turi pareigą ginti žmones ir nuo „lėtų“ grėsmių – pavyzdžiui, užtikrinti saugią darbo aplinką, maisto saugą, švarią aplinką. Tai apima ir pareigą padėti asmenims, atsidūrusiems ekstremalioje situacijoje, pavyzdžiui, benamiams žiemos metu, užtikrinant bent minimalų prieglobstį, kad būtų išvengta mirties nuo sušalimo.

„Žmogaus gyvybę gina įstatymas“: teisinės garantijos

Antrasis Konstitucijos 15 straipsnio sakinys nurodo įrankį, kuriuo realizuojamos pirmajame sakinyje įtvirtintos pareigos. Tai – įstatymas. Jis konkretizuoja, kaip būtent gyvybė yra ginama ir saugoma.

Tai reiškia, kad visa teisinė sistema turi būti orientuota į gyvybės apsaugą:

• Baudžiamoji teisė: Baudžiamasis kodeksas nustato griežčiausias sankcijas už nusikaltimus žmogaus gyvybei (nužudymą, neatsargų gyvybės atėmimą, palikimą be pagalbos, kai gresia pavojus gyvybei). Pati bausmės neišvengiamumo idėja veikia kaip atgrasymo priemonė.
• Civilinė teisė: Ji gina gyvybę per žalos atlyginimo institutus. Jei dėl kieno nors neteisėtų veiksmų (pvz., medikų aplaidumo, nesaugaus produkto) žmogus žūsta, jo artimieji turi teisę į neturtinės ir turtinės žalos atlyginimą.
• Administracinė teisė: Begalė teisės aktų – nuo kelių eismo taisyklių iki statybos techninių reglamentų ar darbo saugos reikalavimų – yra skirti vienam tikslui: preventyviai apsaugoti žmogaus gyvybę ir sveikatą nuo galimų nelaimingų atsitikimų.

Šis sakinys taip pat reiškia, kad bet kokie veiksmai, susiję su gyvybe, gali būti ribojami ar reglamentuojami tik įstatymu, o ne poįstatyminiu aktu (pvz., ministro įsakymu). Tai yra aukšta teisinė kartelė, rodanti klausimo svarbą.

Sudėtingos ribos: kai Konstitucijos 15 straipsnis kelia debatus

Nors straipsnio tekstas aiškus, jo taikymas praktikoje susiduria su itin sudėtingais moraliniais ir teisiniais klausimais, ypač kai kalbama apie gyvybės pradžią ir pabaigą. Čia teisininkai, etikos specialistai ir visuomenė ieško pusiausvyros tarp absoliučios gyvybės vertės ir kitų svarbių teisių.

Klausimas Nr. 1: Gyvybės pradžia ir abortų reglamentavimas

Vienas iš pačių jautriausių klausimų – kada prasideda Konstitucijos 15 straipsnio saugoma „žmogaus gyvybė“? Ar ji apima ir gyvybę iki gimimo (pradėtą gyvybę)?

Konstitucinis Teismas yra pasisakęs šiuo klausimu. 2005 m. nutarime (dėl dirbtinio apvaisinimo) KT konstatavo, kad „žmogaus embrionas yra žmogaus gyvybės pradžia“ ir jam „turi būti užtikrinama pagarba bei teisinė apsauga“. Tačiau teismas taip pat nurodė, kad embriono ir jau gimusio žmogaus teisinis statusas nėra identiškas.

Lietuvoje šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas leidžia moteriai nutraukti nėštumą iki 12-os savaitės jos pačios prašymu. Tai yra kompromisas, bandantis suderinti du konstitucinius principus: valstybės pareigą saugoti pradėtą gyvybę ir moters teisę į privatų gyvenimą, apsisprendimą bei jos kūno neliečiamybę.

Debatai dėl abortų draudimo ar griežtesnio ribojimo visuomenėje kyla nuolat. Viena pusė, remdamasi Konstitucijos 15 straipsniu, teigia, kad valstybės pareiga ginti gyvybę prasideda nuo jos pradėjimo momento ir abortas iš esmės pažeidžia šį principą. Kita pusė pabrėžia, kad absoliutus draudimas pažeistų moters fundamentalias teises ir galimai padidintų nelegalių, pavojingų abortų skaičių, taip sukeliant dar didesnę grėsmę moterų gyvybei ir sveikatai. Tai išlieka viena sudėtingiausių teisinių ir etinių dilemų, kurioje Konstitucijos 15 straipsnis atsiduria pačiame diskusijų centre.

Klausimas Nr. 2: Gyvybės pabaiga ir eutanazijos debatai

Kitas sudėtingas aspektas – gyvybės pabaiga. Konstitucijos 15 straipsnis aiškiai įpareigoja valstybę ginti gyvybę. Bet ką daryti, kai pats asmuo, kentėdamas didžiulius skausmus dėl nepagydomos ligos, nebenori gyventi ir prašo pagalbos numirti?

Eutanazija (tiek aktyvi, tiek pasyvi – pagalba nusižudant) Lietuvoje šiuo metu yra draudžiama ir kriminalizuota. Baudžiamasis kodeksas numato atsakomybę už pagelbėjimą nusižudyti ar nužudymą dėl gailesčio. Šis draudimas tiesiogiai remiasi Konstitucijos 15 straipsniu – valstybės pareiga ginti gyvybę yra absoliuti ir taikoma net tada, kai pats asmuo jos atsisako.

Tačiau diskusijos visuomenėje ir Seime šiuo klausimu taip pat vyksta. Argumentai „už” dažniausiai remiasi žmogaus orumo (Konstitucijos 21 straipsnis) ir privataus gyvenimo (22 straipsnis) koncepcijomis, teigiant, kad orus išėjimas iš gyvenimo, vengiant nepakeliamų kančių, yra žmogaus autonomijos dalis.

Argumentai „prieš” yra tvirtai įsišakniję 15-ajame straipsnyje: leidus eutanaziją, būtų atverta „Pandoros skrynia”, galinti lemti piktnaudžiavimą, spaudimą pažeidžiamiems asmenims (senoliams, neįgaliesiems) ir iš esmės nuvertinti gyvybę kaip absoliučią vertybę. Vietoj eutanazijos siūloma plėtoti paliatyviąją pagalbą – užtikrinti, kad nepagydomai sergantys žmonės gautų geriausią įmanomą skausmo malšinimą ir psichologinę pagalbą, leidžiančią oriai gyventi iki natūralios mirties.

Šiuolaikiniai iššūkiai Konstitucijos 15 straipsniui

Technologijų amžius ir globalūs iššūkiai kelia naujus klausimus, apie kuriuos Konstitucijos kūrėjai 1992-aisiais galbūt nė nesusimąstė.

1. Biotechnologijos ir genetika: Genų inžinerija, klonavimo galimybės, surogatinė motinystė – visa tai kelia klausimus apie tai, kur yra žmogaus gyvybės neliečiamumo ribos ir kiek valstybė turi teisę ar pareigą kištis į šiuos procesus, gindama „žmogaus gyvybę” nuo potencialių manipuliacijų.
2. Visuomenės sveikatos krizės: Kaip matėme COVID-19 pandemijos metu, valstybės pareiga ginti gyvybę (visuomenės sveikatą) gali susikirsti su kitomis teisėmis (judėjimo laisve, teise į darbą). Rasti proporcingą balansą, kai vardan vienų gyvybių apsaugos ribojamos kitų teisės, yra milžiniškas iššūkis.
3. Ekologinės grėsmės: Ar valstybės pareiga ginti gyvybę apima ir pareigą kovoti su klimato kaita? Ilgainiui ekologinės problemos kelia tiesioginę grėsmę žmonių gyvybėms (dėl stichinių nelaimių, bado, švaraus vandens trūkumo). Šis aspektas vis dažniau įtraukiamas į teisinius ginčus visame pasaulyje.

Pabaigos žodis: ne tik raidės, bet ir įsipareigojimas

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 15 straipsnis yra trumpas, bet nepaprastai talpus. Du sakiniai įtvirtina valstybės egzistavimo prasmę – tarnauti žmogui ir saugoti didžiausią jo vertybę. Tai nėra tik formali deklaracija. Tai yra aktyvus įpareigojimas, reikalaujantis nuolatinio valstybės institucijų darbo, budrumo ir, svarbiausia, pagarbos kiekvienam individui.

Nuo mirties bausmės panaikinimo iki sudėtingų bioetikos dilemų, nuo policijos pareigūno veiksmų gatvėje iki sprendimų sveikatos apsaugos sistemoje – Konstitucijos 15 straipsnis veikia kiekvieną dieną. Jis primena mums, kad nors visuomenėje gali kilti įvairių ginčų, egzistuoja pamatas, dėl kurio abejoti negalima. Tas pamatas – žmogaus gyvybė.